Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6648&FId=9461&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Žmogus nebagots išeja į gėrę medžių kėrst ir išsinešė dūnos abrakioką ir pasidėjęs ont kelma. Budelis atejęs ir atėmęs ton dūną. Ir ons pareja į peklą, ir ano nebeprijem į peklą, kad biedna žmogaus atėmė dūną. Anon varė uždėrbti. Ons ateja pri to žmogaus ir sakė atejęs:
– Prijimk muni, aš padėsiu dėrbt.
Žmogus atsakė anam:
– Aš pats mažā turu kun dėrbtė – kun aš dūsu tavei darbą?
Tas budelis sakė anam:
– Čia yra tokias pelkės pona girio – prašysma ano, gal jis pazvalys mums ten išplėštė, dėrvą padarytė, ir įsėsma rugius.
– Nu, gerā, – ir susigadėja unt to.
Tas žmogus saka:
– Lai bus tap. Aš āsu pri pona, prašysu tos pelkės. Jē pons pazvalys mums, tā mas darbūsmos ten.
Tas žmogus nueja pri pona ir prašė:
– Ponali, pazvalyk mune tame šmote pasidėrbtė dėrvos šmotelį, kad galėčiu įsėti ten jēb kon.
Nu, pons pazvalij. Ir mislėjo pons, kad nagalės jis ten nieko padaryte.
Pareja tas žmogus numin ir atrada ton budelį tenai sava numūse tablaukont. Saka budelis dabar:
– Kun girdėjā naujyną pri pona?
Žmogus atsakė anam:
– Pazvalija pons, jei tiktai galėsma mas ten kun gerā padaryte.
Budelis atsakė:
– Narūpinkis: kad mas dėrbsma, tā ir bus gerā.
Ir išeja anudu į ton gėrę. Rovė tas budelis cielus medžius, ir išdėrba jis ten labą šmotą dėrvas. Įsėja anudu ten rugiun šmotą, ir užauga labā puiki rugiā.
Jau tam ponu pradėja anam pavyds jimti, ir nabzvalėj tun rugiun beatimti. Pons pats pasiuntė sava šeimyną, ir sovežė tus rugius į dvarą ir pridėja dėdelį darženė. Tas žmogus su tu budeliu labā gālės anudu sava protis*. Tas budelis saka tam žmogu:
– Palauk biškį, aš dar āsu pri pona ir prašysu, kad mune pazvalytų bent vyną naštą tun rugiun parsinešti.
Tas žmogus atsakė tam budeliu:
– Nu, gerā, āk tāgi pri pona. Jei išprašysiat, bus mums dar gerā.
Nueja budelis pri pona ir prašė pona:
– Ponali, mas tap sunkiā praciavojom, bakol mas įsėjom tus rugius, vo dabar atemē nu mūsų. Pazvalyk dabar mumis bent vyną naštelį parsinešti.
Pons atsakė:
– Neškis, kyk pats paneši!
Pareja budelis pri sava žmogaus ir sakė:
– Nu, pėrk kanapių bent dešimtį štukelių, vo aš vysut vėrvę ir āsut pri pona parneštė tun rugiun.
Nupėrka dešimt štukelius kanapių ir suvėja į vyną vėrvę, ir nueja tas budelis parneštė tun rugiun. Jis pasitysė į žardyną ton vėrvę ir sudėja visus rugius iš tos daržinės ir atnešens į numus to žmogaus. Pamatęs pons neįmana, kon darytė, kad jau vėsą daržinę rugiun išneše.
Pons turėja labā badončius do jaučiu, kur niekas negalėja* pri anun priēte. Lypė palēstė tus jaučius, kad anon subadytom. Ty jautē aja labā baubdamys pri to žmogaus. Pons mislija, kad anon subadys unt vytas. Ty jautē preja pri ano – uns pajėmė tus jaučius ir uždėja unt tos sava naštas ir pareja pri to žmogaus nešėns tus visus rugius ir do jaučius ir sakė:
– Žmogau, ar uždirbau aš tau už ton dūnas abrakioką, kur aš tava pajėmiau, kur buvā girio pasidėjęs?
Žmogus atsakė:
– Kyk ten tabovo mona tos dūnas mažā, aš nagaliu tyk daug nu tavęs prijimte.
Tas budelis atsakė:
– Narūpinkis, aš buvau iš peklas išvaryts del uždirbima tos dūnas. Kada jau būsit kontents mona uždėrbėma, tada aš galėsut vėl pargrinžtė, kur bovįs.
Žmogus pasakė:
– Mona nabuva tyk verta, vo kad munim tyk atėdūdė, aš prijėmu.
Budelis pasakė:
– Nu gerā, su Dyvu. Palėk dabar nu manęs spakainings ir aš nu tavęs ir grinšu dabar į peklą.
Ir tap pasakęs ir išeja nu to žmogaus.

FIKSUOTOJAS: Aleksandras Pogodinas

FIKSAVIMO METAI: 1893

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kvėdarna, mstl., Kvėdarnos sen., Šilalės r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 22-24, Nr. 5
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 5
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 248-250
Живая cтapинa. Год 4, вып. 2. C. Пeтepбypr, 1894.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės. Paaiškinimai: p r o t i s – orig. išn. (rusiškai) vietoj procias. Pasakotoja, neraštinga jauna siuvėja, labai stengėsi išlaikyti visus vietos tarmės atspalvius ir kelis kartus nurodė, kad sakoma kaip tik taip; nei rusiškai, nei lenkiškai ji nemoka. n i e k a s negalėja – orig., Bs. na kas tagalėja. Taisoma remiantis A. Pogodino šalia pateiktu šios pasakos vertimu į rusų kalbą.

Spausdinti

Atgal