Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6696&FId=9511&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 2004 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Apsakyms apė pradžią pasaulės
Sako, kitą kartą buvęs vis dangus su žeme susimaišęs, tai ponas Dievs žemę paspaudęs žemyn, o dangų pakėlęs aukštyn, tai tada ir pasidarę katras sav: kur dangus – dangus, kur žemė – žemė.
Žmogų ponas Dievs nulipęs iš žemės. Tas gyvenęs rojuj trejus metus viens pats, ir palikę jam vienam labai ilgu. Tai jis ir prašęs pono Dievo, kad jam kitą žmogų sutvertų. Ponas Dievs jam išlaužęs šonkaulį ir sutvėręs moterišką.
Daugiaus tiedu žmonys – Adoms su Ieva – sugriešiję. Ponas Dievs jiems užgynė nuo vienos obelės obelius skinti. Ieva nuskynus obelį Adomui davė. Adoms kai valgė, jam kąsnis kakle ir apsistojo – užtai ir dabar vyram kakle tas kąsnis atsikišęs matytis (gerklės gals).
Ponas Dievs juosdu kai išvarė iš rojaus, tai jiedu žemę arė. Ieva arklą traukė, tai jai viržiai šonus pratrynė ir Adoms su botagu kiaurai prakapojo. Tai Ieva verkdama ėmė prašyti pono Dievo, kad ji nebegalianti ištūrėti. Ponas Dievs jos pasigailęs, atėjęs parodęs pas akminą du žalčius beguliančius ir sutvėręs iš tų arklį ir kumelę. Tai Adoms daugiaus su tais arkliais aręs ir ekėjęs žemę.
Ponas Dievs Adomui pasakęs:
– Kai išvarysi pirmą vagą, tai atgal nebeatsižiūrėk.
Adoms ir neiškentęs – atsisukęs, atsižiūrėjęs ir pamatęs pilną vagą visokių paukštelių, vabalėlių, kirminėlių – pilną vagą prikritusią, į jį bežiūriančius. Adoms nusigandęs ir mislijąs: „Kaip aš čia jų tokią daugybę viens išmitinsiu?“ Ir varęs antrą vagą, ir trečią, ir teip toliaus. Tai užtai ponas Dievs žmogui visa ką paliko, bet „gana“ nepaliko.
Adoms, matydams, kad jam vis vargai ir vargai, juo toliaus, juo daugiau, pasimislijęs: „Eisiu į vandenį“, – kad jį kirminai, siurbėlės suėstų. Įbridęs į vandenį – apkibęs jo visas kūns siurbėlėm, ir laukiąs, kada čia jam gals bus. Šit atlek atlek aniuols ir sako jam:
– Žmogau, ką tu čia darai? Bėk greitai namo: jau tavo pati bėdo[j], tav sūnus gimst.
Tas greitai šokęs lauka, nusibraukęs visus tuos kirminus nuo savės, parbėgęs tuoj pas savo pačią.
Ponas Dievs atėjęs pas Ievą ir sakąs:
– Duok tu man tą savo vaiką – aš jį parmesiu par stogą, tai jis bus už visus gyvuolius greitesnis.
Ieva sakanti:
– Neduosiu neduosiu! Geriaus dvejus trejus metelius ant rankų nešiosiu, bet par stogą mesti neduosiu
Užtai teip ponas Dievs ir paliko: visų gyvuolių vaikai, tuoj ant svieto (užgimę) atsiradę, vaikščioj, bėginėj, o žmogaus vaikai po dvejus, po trejus metus nevaikščioj – ir nešiojas motinos ant rankų.
Aniuolus ponas Dievs sutvėrė iš plaštakėlių, o velnius – iš raguotų vabuolų. Ir tie velniai pirma buvo aniuolais, bet kad jie vis prieš poną Dievą priešinos, audras vertė, tai ponas Dievs pakorojo – nustūmė į peklą. Jie tris dienas, tris naktis kai sniegs snigo iš dangaus.
Kitą kartą ponas Dievs vaikščiojo ant žemės žmonis mokindams, kaip kokį darbą reik dirbti.
Einąs vieną kartą senelis ir radęs žmogų beariantį, par visus laukus vieną vagą bevarantį. Tuoj tas senelis ir pamokęs jį, kaip reik verstuvę prisitaisyt, neilgą varstą užsiimti, ir nuėjęs toliau.
Nuėjęs į sodžių, radęs – mergelė audeklą į tvorą įsidėjus bepainiojanti. Tas senelis pamokinęs, kaip reik į stakles įsitaisyti nytis, skietą. Teip pasitaisė, ir ein gerai.
Eidams toliaus, radęs – gaspadinė, vištelius išsiperinusi, vištai papilvę bedraskanti, plunksnas bepešiojanti, papų beieškanti vištyčiam žindyti. Senelis pamokinęs kruopas iš miežių pasitaisyti ir vištyčius lesinti.
Toliaus eidams, radęs meistrus trobas bebudavojant. Buvęs balkis (sienojus) striugas – tie meistrai du vienam gale, du antram kirvius į tą balkį (rąstą) sukirtę ir tempią. Senelis juos pamokęs, kad „balkį neištempste, bet jį reik pridurti“.
Toliaus paėjęs, radęs namus pabudavotus, ir gaspadorius, gaspadinė su vaikais ir visa savo šeimyna, su rėčiais išbėgą į kiemą, apsisuką ir bėgą į vidų. Klausęs:
– Ką jūs čia teip dirbat?
Tie atsakę:
– Noriam šviesą į grinčią įnešti, bet kad nėkaip negaliam ir negaliam.
Senelis juos pamokęs langus iškirsti, ir bus šviesi, nereikės nė nešti.
Kitur radęs, kad stogą apdengę su nekultais rugiais, tie kai sužėlę, suaugę, daugiaus tas gaspadorius susitelkęs talką savo kaimynus, jaučiui ant kaklo virvę užnėrę, betraukią ant stogo, kad tas jautis tuos rugius nuėstų. Senelis juos pamokinęs:
– Kad jūs teip tą jautį nusmaugste. Bet nupjaukit tuos rugius, numeskit žemėn – tas jautis ir suės.
Eidams pro pavargėlį, tas senelis radęs javus besėjantį blogo[j[ žemė[j]. Sakąs:
– Padėk Dievs! Žmogel, čia tavo bloga žemė – kasžin kas čia užaugs!
Žmogus atsakęs:
– Dėku dėku, senel, kad ponas Dievs duos, ir bus.
Tai kad užaugę ko geriausi javai.
Toliaus paėjęs, radęs turtingą besėjantį javus gero[j] žemėj. Sakąs:
– Padėk Dievs, padėk Dievs! Čia tamstos gera žemė – kad ponas Dievs duos, gal geri javai užaugti.
Turtingasis atsakęs:
– Aš žinau, kad čia ir be Dievo davimo geri užaugs.
Senelis skersai jo dirvos ir nuėjęs. Tai tiktai tose pėdose jo geri buvę javai, o daugiaus visa ta dirva buvus dyka – nieko nebuvę. Daugiaus sakąs tas:
– Kad būčia žinojęs, tai aš tą senį būčia už čiupros po visą tą savo dirvą išvalkiojęs.
Kitą kartą buvę visi tokie javai, kad nuo apačios ligi viršūnės buvę vieni grūdai – viena varpa. Tai žmonys rūgoję ponui Dievui, kad daug grūdų einą ant niekų. Ponas Dievs atėjęs ir ėmęs nuo apačios į viršų braukti ir klausęs žmogaus:
– Ar tiek?
Žmogus sakąs:
–Ne!
Pabraukęs vel klausiąs:
– Ar tiek?
– Ne!
Vel:
– Ar tiek?
– Ne!
Daugiaus ponas Dievs supykęs būt visą nubraukęs, tiktai šuva kapt ir apžiojęs. Sakąs:
– Tiek tebūk nor dėl manės, kad žmogui nereik.
Tai tiek tos varpos ir tepaliko, kiek šuva apžiojo. Šiaudui – tie keleliai, kur ponas Dievs stapčiojo. Užtai dabar yra sakoma, kad žmogus gyven šunes dalyje – šunes dalis žmogui tėra.

PATEIKĖJAS: Puipienė

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO METAI: 1901-1910

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Treigiai, k., Satkūnų sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Treigių sodžius, Pašvitinio parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 288, Nr. 648
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. 648 (Mato Slančiausko X pluoštas)

Spausdinti

Atgal