Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6698&FId=9512&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vėiną kartą gyveno ont žemės labai bagots žmogus, bet dideliai nedors ir skūps. Klėtės jo visumet buvo pripilnytos grūdun ir kita nauda, o muštinius tad ir suskaityti negalėja. Gausingūsi metūsi ons javus nevežė pardouti, o tiktai rinko į būrį. O kaip, būdavo, ateis badingi, tad niekam nė vėina grūda nedous be piningų, kad tu sau ir iš badą mėrtomi. Obagai visumet, eidami par to kaimą, iš tola sukos nug jo trobos, kad jis so sava šuniais, nedoudams ne konsnia pavalgyti, nėsupjudytou. Žmonės visāp pasakoja apie jo bagotystę. Vėini sakė, jog jis savą dūšią pardavė kipšou. Kiti pasakoja, kad matė kauką, nešontį pas jį visokius dāktus. Visi nug jo bėga šalėn. Nieks jo nematė ne ont veselės pas suseidų, ne ont krikštynun. Gyveno sau vėins su keliais vaikinais.
Tas žmogus gyveno toukart, kad dar švintėjā vākščioja po žemės. Švėntas Petras, pasidėjęs į senotį, vaikščiodamas po kaimus, užeja ir pas šį žmogų. Jis toukart tēraujasi važiouti į kelį ir del to kepė pyragus ir pečenas. Išjemont pyragus iš pečia, vėins kepalėlis įkrėto į paplovas. O tam atsidėja, kad šiõ valandõ įein švėntas Petras į koknį, nepamatyts šunims. Gaspadorius liepi ton kepalokon jam atidouti ir išvarė lauko.
Šį patį dėiną žmogus išvažiavo į kelį. Ir, važiavęs gerą valandą, įvažiava į mišką. Neparvažiava ir keliun žingsniun, kaip jį apniko žmogžudiai*, atėmė vis, ko turėja, o pats ledva gyvs ištrūko iš jų rankų. Išbėgęs iš mišką, onteja ont sodos. Tenai vėinami kėimi prijėmė jį ont nakvynės. Vakare pavalgęs, kaip eja golti, sukalbėja poterius – labai seniai buvo ton mado pametįs – ir atsigulė. Užmigįs mato, jog rodos, onts numėrė ir pristoja ont sūda Pona Dėiva. Švėntas Mikols svėrė jo darbus blogus ir gerus. Blogų atsirado galybė, o iš gerų tiktai ta purvina bulkelė atsirado ont svarun ir negalėja parsverti. Potam mata, kad ein į čysčių. Mata didelį ognį ir parsigonda. Iš to parsigondima atsižadėna. Toujaus krėta ont kelių, kad jam Ponas Dėivas dovenotų visus jo negerus darbus. Ir ont ryta meta nueja numo.
Nu šio karta žmogus teip parsimainė, kad visi nebgalėja jį pažinti: tapa deivabaimings, šmotą didelį torta padalėja obagams.

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Juozas Savickis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių apygarda

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 36-37, Nr. 11
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 11
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 63-64
Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. Heidelberg : Carl Winters Universitäts-Buchhandlung, 4 – 1990.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: moralinės. Paaiškinimas: žmogžudiai – orig. razbainykai

Spausdinti

Atgal