ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6700&FId=9514&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vyns karalius par skaitymą daug kningų apei mandrystes Saliamona karaliaus apsiskaiti apei Saliamona karališką krieslą, kad tas krieslas teip buva gudriai išdirbtas, kad nie vyns karalius neturieja tokia kriesla. Bet šiam panora turieti tokį krieslą kaip Saliamona karaliaus. Šis pavadina vyną ir kitą mundragalvį dailidę, bet tie pasisaken neišgalvojantys, kaip padirbti. Tretį kad atvadina, šis išklausįs, kon karalius pasako iš kningas apei Saliamona karališką krieslą, ir saka:
– Dūk man karalius dvi nedieli ant apgalvojima to visa, o tada pamatysma.
Praėjus dvim nedielioms, dailidis, nukervinįs pas karaliaus, pasisaki sugalvojįs, kad galins pastrūnyti pagal norą karaliaus tokį pat krieslą kaip Saliamona karaliaus. Karalius saka:
– Gerā – surokūkiam, kiek kaštūs už darbą, kiek reikies visokios medigas, visų brangiausių medžių iš užrubežių, visokia varda brangiausis rūdies ir akmenų brangių, kaipo deimonta, tapiežų ir kitų.
Karalius surokava, kiek turies būti svarų brangių akmenų, kiek turies būti svarų auksa ir sidabra, kiek turies būti svarų visų brangiausia medžia, ir susilyga, kiek dešimtų tūkstančių reiks už tan visą užmokieti. Tan visan aprokaven, jemies mēstras už darba ir teip su didžiu įnirtimu darbavos per ketverius metus, pakol padirba karališką kiedį. Bet tas karališkas krieslas turieja saviep dvidešimtį keturis krieslus ir karaliaus tarnams, kad galietų susiesti ciels senats. Mēstras po ketverių metų, pabengįs dirbti karališką krieslą, nusiniešina pas karaliaus ir pasaki, kad jau padirbtas jo krieslas.
– Gerā! – saka karalius.
Bet kaip reik anon parkelti iš dailidos namų į karališkus rūmus, kad tas sostas teip yra didels, kad nie per kokias durias neištelp? Surokava, kad reiks mēstra trobą nugrauti. Nugroven mēstra trobą, nuveži sostą pas karališkų rūmų, bet ir tin negalieja įsprausti nie par kokį tarpangį. Rokūjas visi, kon čia daryti, kad negal įnešti nie per kokias durias. Ant galų gala surokava, kad reik karališka rūma syną grauti, tada galis įnešti. Išvertin syną, kap ne kap įneši karališką sostą ir paroglina ant tos vietas, ant katros turieja rogsoti. Potam užlapi išplieštą syną. Kad jau buva viskas pataisyta, tada karalius suvadina dvidešimtį keturis tarnus – ministrus, liepė visiems siestis, kožnam pagal sava pašaukimą. Kad tie susieda, kožnas ant sava vietas, tada ir karalius pasilipa ir atsisieda ant sava vietas ir klaus dailidos:
– Nu, – saka, – ar gerā?
Mēstras atsaki:
– Labā gerā!
Bet karaliu pasinorieja patiam pamatyti, kaip išroda. Jis nulipįs nu sava siedynis, saka mēstru:
– Tu dabar sieskias, o aš pamatysu.
Šis palipįs plept ir atsisieda. Karalius, gan prisižiūriejįs, saka:
– Gerā!
Pagyrįs dailidę, apsimokieja, kiek buva sulygta. Dailidis ir išsinėšina. Bet karaliaus pagelbnykai dideliai įpyka, kaipo ant karaliaus, teip ir ant to dailidės. Įpyka už tai, kad karalius nie vieną iš jun teip neišaukština, kaip tą dailidę, ir visi pradiej galvoti, kaip reik atmonyti tam mēstru, kad ans drinsa siesties ant karališka sosta. Susigalvoja ir pradiej įkalbinieti karaliu, kad niera čia tiek medigos, kiek karalius anam užmokieja. Bet karalius nie klausytis nenorieja apei anun tokią kalbą, nes karaliu dideliai tika tas sostas ir darbas to dailidės. Praleidį kokį tinai laiką, viel pradiej įkalbinieti karaliu, kad per brangiai užmokieja, kad galieja ir pigesniai padirbti. Karalius – anie į tun pusį. Karaliaus pagelbininkai, matydamys nieka neveiksintys, pradiej įkalbinieti karalienei, kad ji prikalbietų karalių, kad dailidis par daug pakopi piningų už pastrūnijimą karališka kriesla. Karalius paklausi karalienės šnibždiejima ir sava pagelbininkų išstygajima, liepi pavadinti dailidę. Dailidē atvykus, paklausi jo karalius:
– Ar tiek sudiejā medigos, kiek buva surokūta? – Saka: – Mano ministrai išsistygavo, kad niera tiek medigos, kiek turiej būti.
Mēstras atsaki:
– Gal pasverti, ir dasižinosma.
Patsai išeja. Bet šiems negražu buva teirauties, kokiu būdu galietų pasverti karališką kiedį, nes nieks neturieja teip didelių svarstyklių, kad galietų pasverti teip didelį daiktą.
Vo tas dailida turieja dvi pačia, seną ir jauną. Karaliaus tarnai pradiej, vaikštiniedami pri dailidės pačios, melsti ir žadieti anai didžius turtus, kad ana išgautų tun slaptį, kai galietų pasverti karališką krieslą. Ši, su vyru besibylūdama, paklausi sava vyra, kaip galietų pasverti karališką krieslą, kad nereiktų jo sugrauti. Dailidė saka:
– Reik išnešti ant jūras, padieti ant laiva ir veizieti, kiek į vandenį įsileis laivas, tiek užbriežti, kad būtų žymė. Pasku, nujemus sostą, viel dieti tiek akmenų, pakol laivas įsileis iki užbriežtos žymis. Tada akmenis galies susvarstyti, ir žinosiąs, kiek sver sostas.
Ši, išgavusi nu vyra slaptį, ku greičiau nubogina karaliaus tarnams. Ty dasižinojin jems svarstyti karališką krieslą. Atsvierin nerada keletą stukelių medigos. Apskundžia mēstrą karaliu. Karalius, norint nenoriedams, atidavi ant nusprendima jam dekreta. Sūdžias norieja ano sūdyti ant užmušima, bet karalius nedaleida, nes dideliai buva įtikįs mēstras karaliu. Vo buva dideliai aukštas bokštas diel stipinima badu kaltininkų. Karalius lypi geresniai įlāpinti į tan bonį, kad mēstras sava smerčiu numirtų. Įlāpinin ir dūnas įdiejį ant devynių dienų, užrakina, kad, pabengįs dūną valgyti, badu nustiptų. Bet dailidis ir tinai sugalvoja gudrumą: kur jam buva paskirta ant dienos suvalgyti dūną, ansai pardalija ant dviejų dienų, kad galietų ilgesniai patensti sau amžių.
Teip besimaitindams pamati par langą, kad kaži kas gul ant žemės pas tą bokštą, katrami buva užrakintas. Vo tas bokštas teip buvo didelis aukščia, kad negalieja žmogus dašaukti iki žemės. Dailidas užsidiej už burnos ranką ir šauk kaip par trūbuką:
– Kas esi?
Atsaki:
– Esu tava pirmoja pati!
Tolesniai anudu pradiej daugiau šnekietis. Mēstras saka tā savā pačiā:
– Nueik ant skūrdirbia šanšlavyna, kur yra sumesti senyjai lūbai, paieškok tinai, rasi baltų kirminelių su raudonoms krameliems. Prirink keletą tokių kirmelių, turiek plonų siūlelių, atsinešk sviesta ir kiek tinai mastų šilkų. Dar atsinešk plonų siūlų, potam pritaisyk ploną apvarstį ir kiek tinai mastų storą šniūrą.
Pirmajai pačiai tan visą pritaisius, liepi dailidis pri kirminelių pririšti ploną skalelį ketvirtainį, du kartu ilgesnį už kirminuką, ant vynų galų skalelis liepi anttapyti sviesta gumulėlį, pri antra gala prikergti šilką, šį teip sutaisytą skalelį prikergti ant kirminuka nugarikės, ir paleida kirminelį, pataisiusi aukštyn sviesta gumulelį. Vo tas kirminelis dideliai buvįs ūlus ant sviesta. Senajai pačiā paleidus aukštyn, kirminelis sylijos kiek galiedams aukštyn rieploti, kad veikiaus iki sviesta nusikasti, o tami tarpi kiek kirminelis aukštyn rieploja, tiek ir sviestas aukštyn kielies. Teip beplušiedams užrieplioja iki pat langa, ant kurio dailidis antsikvempįs seilį varvina. Mēstras, tikt pamatįs kirminuką su svystu atrieplojintį, tiktā capt ir nutvieri. Nutvierįs šilką tempi aukštyn kiek galiedams. Šilku bengontis, senoja pati, ant žemės stypsodama, pririša siūlelį. Siūleliu bengontis, prikergi apvarstį. Apvarstiu bengontis, pririša storą virvį, vo į galą tos virvis įmezgi smailį geležį. Šis virvį su gelžiu įtraukįs, gelžį į mūrą įkalįs, ansinieri virvin ir žemyn nusileida iš bokšta ir su senuja pačia numin nueja.
Jaunoja pati, išvydusi vyrą pareinantį, dideliai dyvijos ir teiravos vyra, kaip galieja iš to bokšta išsprukti, kad iš tin nie vyns gyvs negrinžt. Šis atsaki:
– Eikiam, aš parodysu, kap aš iš tinai išsinešinau.
Jauna pati su noru paskubieja pri bokšta, mislijos, kokį gudrumą datirsinti. Nuejusi su vyru, ir ana norieja pabandyti vyroi pagal kabintis į aukščiausi bokštą. Ir užsikabina ir įlipa par langą, kur anos vyrs badu stipa. Vyrs, pamatįs, kad jau užlipa, sujudina staigu virvį, gelžis iš tarpplytės išspruka ir žemyn su virvi nukrita, vo jaunoja pati, bokšti palikusi, badu nustipa, o patsai dailidis su senąja pačia už rubežiaus išvažiava.
Atejus laiku palaidoti kūną kaltininko, nuein į bokštą – atrada vieto vyriška motrišką nebgyvą. Visi didžiu dyvu dyvijos, kaip galieja mēstras išlipti iš teip aukšta bokšta ir kaip galieja sava pačią įvėlti. Bet karaliu apei tun visą danešus, karalius nie biškį nedyvijos iš dailidės diel to, kad sugebieja karalių pastrūnyti tokį gudrį karališką krieslą, kokį tiktai Saliamonas vartoja. Karalius pasijuta blogai padarįs, kad tokį galvotą dailidę ant smerčia buva nusūdijęs. Vynok suprata dar gyvą esantį. Išleida raštus į visas karalystes, kad atrasti ir pri savįs pagranžinti norint. Atrada, bet mēstras amžinā nebgrinža.

FIKSUOTOJAS: A. Milašius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Varniai, m., , Telšių r. sav., Telšių apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 37-42, Nr. 12
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 12
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių – galvočių pasakos.

Spausdinti

Atgal