Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6719&FId=9524&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas kalvis turėjo sūnų milžionį. Sūnus buvo toks stiprus, kad jau 3 metų galėjo su mešku grumtis. Kaip jis suaugo į 12 metų, tėvas nukalo jam lazdą nuo 12 pūdų ir išleido į svietą tarnautų. Sūnus išejo. Eidamas keliu, pamatė, kad žmonys ketveriais žemę ara. Jis eis prie tų žmonių. Žmonys, pamatę ateinantį tokį didilį vyrą, o dar su geležine didiliausia lazdu, išbėgiojo į visas puses. Milžionis atėjo pas pirmą žagrę*, norėjo arti, bet nedasiekia žagrės. Atsiklaupė ant kelių ir pradėjo arti. Arė arė, kol arklys neprivargo. Kaip tas privargo, ejo pas antrą arklį. Ir tą greit nuvargino. Paskui pas trečią, ant galo pas ketvirtą – visus nuvargino teip, kad jie nebėgal ir bepaeiti. Vienok jis suarė visą lauką. Paskui ant vakaro vieną arklį įkišo į kešenę, antrą į antrą kešenę, trečią į pirštinę, o ketvirtą pasijėmė saujėj ir nuejo į tą gyvenimą, kurio jis lauką suarė. Šiaip teip įlindo pro duris į trobą ir tarė, mesdamas arklius iš kešenių:
– Atimkitės jūs savo arklius. – Paskui sako: – Ar turiat kokį nors darbą dėl manęs?
Namiškiai atsakė, kad yra kelmų rauti. Milžionis pergulėjo, iš ryto atsikėlė ir prašo parodyti tus kelmus. Visi bijo vesti parodytų. Buvo toki kvaili moteriškė, ir jai prisakė vesti parodyt. Moteriškė išvedė į mišką ir parodė kelmus. Milžionis užkiša su savo lazdu už šaknių ir už karta išrauna kelmą. Moteriškei besiveizant milžionis išlupo daugybę kelmų, kur būt 5 vyrai per sanvaitę neišlupę. Atejo pietai, ir visi bijo nešti. Vėl kvailiai moteriškei prisiejo nešti. Ji išnešė barščių milžtuvę, duonos 5 kepalus ir alaus bačkelę. Milžionis barščius suvalgė ir duoną, o alaus pusę bačkelės teišgėrė. Pabaigęs rauti kelmus, eina namon, pasijėmė ir alų. Kaip tik mato eglėj žmogų pasikorusį. Jis priejo prie žmogaus. Tas karuonis paprašė alaus atsigerti, milžionis davė jam. Karuonis išgėrė visą alų. Milžionis užpyko už tai ir kaip pradės muštė jį su lazdu! Mušė mušė, kol bamušant ans nenukrito ant žemės. Kaip nukrito ant žemės, persprogo, ir iš jo išbiro daugybė piningų. Piningus susipylęs į bačkelę, parejo pas savo ūkininką ir prašė, kad už jo darbą atiduotų šį bačkelę. Ūkininkas, bijodamas mušti gausįs, dovanoja jam bačkelę. Paskui milžionis klaus, ar netur da kas kelmų rauti. Jam parodė netolimą dvarą. Jis ten nuejo ir prašo darbo. Visi persigando, nežino, ką ir sakyti. Paskui dvarponis ir sako:
– Bus darbo čia.
Jis prisakė savo bernams pripilti 5 maišus smilčių, pajimti visų prastūsius ratus ir arklius ir liepė važiuoti milžionui į malūną. O tas malūnas buvo prakeiktas: velniai jį valdė. Jis stovėjo vidury ežero. Milžionis išvažiavo. Pervažiavęs mišką, atrado ežerą ir vidury ežero mato malūną. Jug per vandenį nevažiuosi! Tuoj milžionis pradėjo rauti medžius su šaknimis ir mesti į vandenį. Už valandos ir pasitaisė puikiausį kelį per ežerą. Nuvažiavo į malūną. Įejo į vidų – nieko nerado, malūnas tik birbia. Jis tuoj užleido vieną maišą, pats išejo arklių iškinkyti. Iškinkęs arklius, pasileido ant pievos, pats pagrįžo į malūną ir atsisėdo. Tuoj keletas velniokų pasirodė. Velniokai jėmė apei jį šuokinėti. Viens čiuptilės už plaukų jam, kits už nosies, trečias ir akis norėtų išbraižyti. Milžionis geruoju prašė, kad atstotų, paskui kaip pradės šaudyti su lazdu velniams – visi išlakioja! Paskui priejo prie girnų ir mato, kad į akmenį bėga ne grūdai, bet smilčias. Tas, pagriebęs lazdą, bėgs ieškoti velnių puo kambarius, del ko jie apmainė savo kviečius ant smilčių. Jam dvarponis buvo pasakęs išvažiuojant, kad tuose maišuose yra kviečiai. Atrado kambary apė tuziną velniokų ir pradėjo mušti su lazda. Velniokai rėkia:
– Mes nemainėm, tu pats atsivežei tokius grūdus.
O milžionis nepasiduoda – mušė mušė, kol velniai neapmainė smiltes į kviečius. Jau jis susimalo. Susinešė maišus į vežimą ir eist persivesti iš pievas arklius ir važiuos namon. Nuejo ir nebranda arklių! Vel pagrįžo pas velniokus ir pradėjo aušinti su lazda, kad atiduotų arklius. Velniokai šaukia, kad vilkai sujėdę. O milžionis sako, kad vilkai būt sudraskę, nors kaulai būt palikę. Ir nieko, gavo velniai duoti jam dvejetą arklių, nors po teisybės milžionies arklius vilkai buvo sudraskę. Milžionis gavo du gražiausiu arkliu, susikinkė ir parvažiavo namon.
Dvarponis, iš tolo pamatęs parvažiuojant, išejo sutikti. Labai nusistebėjo, kad jis vietoj smilčių parvežė ko na geriausius kviečius. Jis mislijo, kad velniai jį sudraskys da miške bevažiuojant. Už tą dvarponis išleido už jo savo dukterį. Jis nusipirko didelį dvarą iš piningų, kur bačkelėj turėjo, ir gyveno laimingai.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 49-51, Nr. 16
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 16
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės-istorinės. Paaiškinimas: žagrę – Bs. skl. žambį

Spausdinti

Atgal