Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6723&FId=9531&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno kitąsyk ant marės kranto turtingas bajoras. Turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuog kurios susilaukė du gražius vaikelius, Jonuką ir Onutę. Neilgai pagyvenus jo moteris mirė, o jis, matydamas, jog pats da drūtas žmogus, o vaikučiai maži, užgeidė vesti antrą pačią ir neilgai trukus apsivedė, bet antrąją netikusią tropijo, nes buvo ragana. Ir iš dienos pradėjo nekęsti tuodviejų vaikučių.
Kartą bajoras išvažiavo ant keliųdie. Ragana davė padaryt meisteriui stiklinę skrynutę ir į ją įdėjo Onutę ir užrakinus įmetė į jūres, o Jonuką pavertė į avinėlį.
Bajoras parvažiavęs klausinėjo apė savo vaikus, bet žinios jokios nieks nepranešė. Ragana atsakė:
– Kaip aš tavę nežinau, kur važinėji, teipgi nė tavo vaikų, kur jie valkiojasi.
Bajoras, vaikus apgailavęs, mislino, kad gal žvėrys sudraskė ar į jūres įpuolė.
Avinėlis bajoro kaiminė augo ir tarpo ir teip buvo prijunkęs prie žmonių, nes nelabai dabodavo kaiminę, tik su žmonėms po dvarą vaikščiodavo, o kartais ir, pamatęs bajorą, pribėgęs laižydavo rankas. Vienok kaip pats bajoras, teip ir visi dvariškiai labai mylėjo avinėlį, tik ką viena ragana nekentė.
Praėjus kiek laiko ragana, kaipo namų gaspadinė, prišnekėjo savo vyrą, kad avinėlį papjautų, sakydama:
– Pjaukite tą avinėlį, ką jis čia valkiojasi po namus ir darbinykus gaišina nuo darbo.
Bajoras sutiko, sakydamas:
– Pjaukite, žinokitės.
Kada buvo parengtas avinėlis ant pjovimo, priėjęs prie bajoro, pradėjo laižyti rankas ir prašė, kad jį leistų į jūres atsigert, sakydams:
– Pon, ei pon, leisk atsigert, bus daugiau kraujo.
Pons sako:
– Eikie.
Ir leido drauge vieną tarną savo padaboti, kad nepabėgtų.
Nuėjęs avinėlis pas jūres prikišo snukutį prie vandenio ir pradėjo raudoti:

– Oi Onute, oi sesele,
Ketin mane ponas pjauti.
Jau peilelį pagalando
Ir geldelę pamazgojo.

Avinėliui pabaigus atsiliepė jūrėse balsas:

– Oi Jonukai, oi broleli,
Pasakykie savo ponui:
Tegul mezga šilkų tinklą,
Tegul meta ant jūrių,
Pagaus dimną žuvelę.

Pasišnekėjęs avinėlis grįžo atgal ant smerties. Tarnas sugrįžęs pasakojo bajorui, ką matė ir girdėjo. Bajoras liepė da nepjauti avinėlį. Ragana iš piktumo kone dūko, kad paliko avinėlį nepjautą, ir kaip galėdama šnekėjo, kad jis nereikalingas, kam jį laikyt, pjaut, ir gana. Bajoras nesikęsdamas liepė vėl prisirengti pjauti avinėlį. Avinėlis ir vėl, priėjęs prie pono, pradėjo laižyti rankas ir prašyti:
– Pon, ei pon, leisk atsigert, bus daugiau kraujo.
Ponas sako:
– Eikie.
Ale dabar tarno nesiuntė, bet pats ėjo paklausyti. Avinėlis, priėjęs prie jūrių, vėla pradėjo raudoti:

– Oi Onute, oi sesele,
Ketin mane ponas pjauti.
Jau peilelį pagalando
Ir geldelę pamazgojo.

Ir vėl jūrėse atsiliepė:

– Oi Jonukai, oi broleli,
Pasakykie savo ponui:
Tegul mezga šilkų tinklą,
Tegul meta ant jūrių,
Pagaus dimną žuvelę.

Bajoras, sugrįžęs namo, liepė avinėlį nepjauti, bet ko greičiausiai liepė megzti tinklą, o kaip tik numezgė, kuom greičiausiai bėgo visi ant kranto jūrės. Kada užmetė ant jūrių tinklą, ištraukė stiklinę skrynutę. Bajoras prišokęs sudaužė ir rado savo dukterį Onutę. Paklausė jos:
– Kas tave čia, Onute, įmetė?
Ši atsakė:
– Ogi močeka.
– O kur Jonukas?
– Jonuką pavertė į avinėlį.
Parėjęs namo kuom greičiausiai liepė močekai, kad atverstų avinėlį į Jonuką. Ta noroms nenoroms atvertė. Tada bajoras, įpykęs ant savo pačios, liepė bernam suvežt didelę šiūtį malkų, o kada išpildė, užvedė raganą ant laužo ir uždegė, ant kurio liepsnose prapuolė ragana.
Dabar žmonės kalba, kad kaip sniego daug žiemą yra ir smarkiai šąla, tai naktij, jei mėnesiena, žiba ant sniego, tai sako, kad raganos taukai. O kasžin ar gali tikėti, kad teisybė būtų.

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1898-1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Griškabūdis, sen., , Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 81-84, Nr. 29
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 29
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal