Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6733&FId=9547&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Netikėtai vieną kartą žydą šunų ruja įvijo į bažnyčią, o tuom laiku klebonas sakė pamokslą, aiškydamas:
– Kas duos arba duoda Dievui ant aukos, tam Dievas atmoka šimteriopai.
Žydelis, parėjęs namon, pradėjo abejoti, ką klebonas sakė. Šneka su savo Sorke:
– Reik duot ką nors ant aukos – o gal katalikų klebonas ir nemeluoja.
Neilgai trukęs savo karvutę nuvedė klebonui, kad priimtų ant aukos. Klebonas iš karto da mislijo šiaip teip, ale vienok priėmė.
Neilgai trukus atsitiko šitoks atsitikimas. Tą karvę klebonas teip greit nepjovė, ale su savo karvėm liepė išgyt į kaiminę. Teip vieną dieną šilta labai buvo, pradėjo klebono karvės lauke zylioti ir bėgo namon, ir teip pasitaikė, kad žydo karvė pirmiau bėgo, o šios paskui ir visos parbėgo į žydo tvartą. Žydas nežinojo, nė ką daryti, nė kaip girti klebono pamokslo teisybę:
– Nors da ne šimteriopai, ale vis jau Dievas davė.
Nueina piemuo tų karvių prašyt – žydas neduoda, sako:
– Ui, jug pats klebonas sakė per pamokslą: „Kas duos Dievui ant aukos, tam Dievas atiduos šimteriopai“. Aš daviau ant aukos, teipgi man Dievas jau dabar davė.
Na, vos ne vos tas karves išprašė, ale nepasiliko nė savąją – vėl atidavė klebonui. Žydeliui netekus karvutės pradėjo kas kartas jo turtai eiti mažyn. Paėmęs kelias adatas ir degučių ir šiaip smulkmenų, įsidėjęs į maišą, leidosi vaizbaudamas per svietą ir teip maitinosi.
Vieną kartą, eidamas keliu, sutinka seną elgetą, kurs klausė:
– Kur, žydeli, eini?
– Ui, maita, aš vaizbauju su adatais, su degučiais ir teip su smulkmenoms.
– Na, tai aiva abudu kartu.
Eina. Žydas pardavinėja tavorą, senelis pasakoja moterims visokias rodas, užtikęs sergančius gydo ir t. t. Žydas teip prisirišo prie to senio, jog jokiu būdu negalėjo nuog jo atsikratyti.
Kartą užeina juodu pas vieną ūkinyką, ir už gerą rodą gavo senelis sūrį. Tolyn einant senelis padavė žydui sūrį įsidėti maišan, ir eina. O žydas – tai žydas, nepriteksi: eidamas paskui tą senuką, suvalgė.
Priėjo didelį ežerą. Susėdo ant kranto, senukas sako:
– Šičia užkąsiva to sūriuko, o paskui eisiva toliau.
Ieško sūrio – nėra.
– Na, tai tau... O kur dėjai? – klausė senukas.
– Ui, senuk, aš nežinau, – užsigynė.
Na, ką daryt, nėra, tai nėra. Eina toliau. Eina tiesiog senelis per ežerą viršum vandenio ir liepė eiti žydą. Eina abudu per vidurį ežero – žydą apsėmė vanduo iki kelių. Klausė senelio:
– Ui, senuk, kudėl aš klimstu į vandenį?
– Pasakyk, kas sūriuką suvalgė.
– Senuk, nežinau.
Eina toliau. Žydą apsėmė iki juostai.
– Ui, senuk, gelbėk! Kudėl aš skęstu?
– Pasakyk, kas sūriuką suvalgė...
– Senuk, dievaži, nežinau.
Eina toliau. Žydą apsėmė iki kaklui. Suriko:
– Ui, senuk, gelbėk, jau skęstu!
– Kas sūriuką suvalgė?
– Nežinau, senuk, tikrai nežinau!..
Davė pakajų senukas žydą kankinęs. Perėjo per ežerą ir susėdo ant kranto pasilsėt. Pasilsėjus liepė žydą eiti atsinešti spatą. Kada atsinešė:
– Kask, – sako senelis.
Žydas iškasė tris puodus raudonųjų pinigų. Senuks sako:
– Tai vienas tau, o kitas man.
– Ui, senuk, kam trečias?
– Trečias tai tam, kas sūrį suvalgė.
– Senuk, aš! Tikrai aš! Žinai, senuk, aš vis paskui ėjau ir tuomkart suvalgiau.
Senuks nusišypsojęs nieko nesakė.
– Na, tegul jau tau bus abudu. Dabar užkaskiva vėl, paskui, grįždami ant namų, paimsiva, o dabar eisiva toliau.
Eina. Nuėjo į vieną dvarą. O to bajoro pati labai sirgo. Dasižinojęs senuks apė bajorienės ligą, apsiėmė išgydyti ją, o gydant nieko daugiaus neprileido žiūrėti kaip tik vieną žydą. Senuks atskiriam kambarij ėmęs ponią sukapojo į šmotus, sudėjo į puodą ir virė. Gerai suvirus, kad net mėsa nesilaikė ant kaulų, paėmęs senuks vieną kaulą į rankas, pūstelė su kvapu, ir iš karto bajorienė stojos sveika ir gyva. Bajoras norėjo apsčiai senuką apdovenoti, bet senukas nieko neėmė, nors žydas gana gundė:
– Senuk, lupk pinigus...
Keliavo toliau. Priėjo vieną pilę* – ėmė senuks ir pasikavojo nuog žydo. Ir teip ne po ilgam laikui atbėgo vėl to daktaro senuko ieškoti, nes bajorytė ta pačia liga apsirgo ir ponas prašo, kad tas greičiausiai sugrįžtų išgydyti, bet senuko niekur nerado.
Žydas, išgirdęs apė ligą bajoraitės, apsėmė pats išgydyti be senuko, nes jis gana gražiai matė, kaip senukas gydė. Nudavė jam, kad labai lengvai atsitiks, mislydamas sau: „Senuks pinigų neėmė, o aš dabar vienas kad lupsiu, tai lupsiu!..“
Neilgai trukęs įėjo į dvarą. Pradėjo teip gydyti kaip senukas. Įsivedė į atskirą kambarį, užsikišęs duris, tuo griebėsi už darbo. Ligonę sukapojo į šmotus, sudėjo į katilą ir verda, verda ir verda. Jau ir vakaras – vis nieko nėra, išėmęs kaulą pučia – kaip nieko nėr, teip nėr. Bajoras, nesulaukdamas jokios žinios, pradėjo baladoti į duris. Žydas neleidžia, tik šokinėja apė katilą, paėmęs kaulą pučia – vis nieks nieko nesidaro, apart košelynos, ir gana. Kūrė da smarkiau. Bajoras neiškęsdamas užklupo per nevalią duris laužti ir išlaužė. Ran¬da katile tik košelyną iš savo dukters, nes anas nematė, kaip gydė senelis. Įširdęs ant žydo už tokią pradarbę, nusprendė ko greičiaus žydą pakarti už dukters gyvastį.
Kada jau žydas buvo parengtas ant kartuvių, o štai ir senelis atsiranda.
– Tik da nekarkit, – sako senukas. – Eime pažiūrėti, ar da negalima bus išgydyti: žinoma, kaip mokytiniui galėjo pirmą kartą nenusiduot.
Bajoras dovenojo gyvastį žydui, jeigu būtų išgydyta duktė. Senelis, nuėjęs pas suvirytą bajoraitę, paėmęs kaulą pūstelė su kvapu, ir stojosi sveika ir gyva! Bajoras apsčiai apdovanojo senelį ir davė ketvertą arklių ir karietą, o abudu susėdę su žydu grįžo pas pinigus atrastus. Susidėję pinigus su puodais į karietą, važiavo į žydo namus. Parvažiavus namo atidavė žydui viską, ką tik pelnė, pinigus ir arklius, o pats senelis atsisveikinęs išėjo savais keliais. Žydas visiems žmonėms pasakojo teisybę aiškinimo klebono, o pats su pačia ir vaikais perėjo į katalikišką tikėjimą.

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1898-1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Mergbūdis, k. dal., Griškabūdžio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Mergbūdžio k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 96-100, Nr. 37
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 37
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

PASTABOS: pilę – Bs. skl. miestą

Spausdinti

Atgal