Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6738&FId=9552&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Būdamas da piemeniu, susiderėjau kartą pas savo dėdę ganyti karves per vasarą. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes buvo gerai šilta, ko piemuo, žinoma, daugiausiai ištroškęs ėsti. Vieta ganyklos teipgi buvo rami. Abipusiai Šešupės apžėlęs platus elksnynas. Žolės karvėm paėsti iki sočiai. Būdavo, išgysi karves – sugulė į žolę ir ėda sugulusios, ėda ėda, iki kol prėda ir sumiega. Teip per visą dieną sau be rūpesčio.
Teip vieną kartą vakare begenant man namo, atsitiko didelė nelaimė: vos priginiau arčiau namų į ūlyčaitę, viena didelė karvė subadė dvi mažesnes karvaites ir tą naktį nugaišo. Rytmetij genant į lauką, dėdis sako man:
– Vaike, neškis pjūklelį į lauką ir, ką beveikdamas, nupjaustyk karvėms ragus, kad kitąkart iškados nepadarytų.
Aš, nė biskio nesipriešinęs, paėmiau pjūklą ir virvę ir genu sau. Karvės gerai užėdė, o aš, po vieną pasigavęs, prie medžio prisirišu ir nupjauju visai ragus su gyvuoniu pagal galvą.
Vakare pargenu namo ir sutinku dėdį tarpvartėj. Pamatė, kad visai ragai nupjaustyti, – kaip šoko prie manęs, mislijau, kad iš karto sudraskys. Ale ne. Parmušė ant žemės, galvą mano į tarpkojį įsispraudė ir, pagriebęs stripinį, ėmė gesyt man per pasturgalį. Aš, varge, raitausi kaip kirmėlė ir rėkiu, nes nežinau, už ką muša. Tik paskui tai pasakė, kad karvėms ragus nupjausčiau, ale aš teisytis negalėjau, nes teip tyka gulėjau kaip užmigęs.
Tą dieną ir ant rytojaus nežinau, kas su manim buvo, tik pasijutau, kad guliu kūgij šiaudų, ale da visą nedėlią kelti negalėjau.
Vieną rytą ateina dėdis pas mane, aš da gulėjau, ir sako man:
– Matai, bestija, nupjaustei karvėms ragus su gyvuoniais – trys jau pastipo, o iš šių ir kažin ar kas bus.
Aš pradėjau teisytis, sakydamas:
– Dėdis nė truputį negal pykti ant manęs, kad ir visos pastiptų, nes pats liepė nupjauti ragus.
Už mano pasiteisinimą griebė du kartu per antausį:
– Bestija, – sako, – aš tau liepiau tik pačius smailuosius galiukus nupjaustyti, o tu nupjaustei su gyvuoniais.
Ką daryt? – pamislijau: apgalinčio pieva dirva. Atsigriebęs kaip po pagirių ir vėl glūdau kūgij. Žiūriu, kas čia bus toliaus, jei neprisiartinsiu prie dangaus.
Ant rytojaus vėl ateina ir liepia gyti karves į lauką. Nieko nesipriešinęs šokau iš kūgio, apsirengiau ir genu. Teisybė: tas karves pamačius, ir mane šiurpas pakratė: galvos išsipūtusios kaip bačkos, ragų vietos raudonuoja, net baisu pamislyt – tegul Dievas susimila! Išsiginęs ir mislinu, kuom čia galiu dėdei atkeršyt: aš jau gavau, tai gavau...
Praėjus kiek laiko parvažiuoja kartą dėdis iš turgaus gerai įtraukęs degtinės, o jau buvo vėlus laikas. Aš dabojau visą vakarą vartus užkėlęs ir jau buvau dėdei pritaisęs gerą vakarienę. Netoli vartų buvo didelis beržas. Pritaisiau į jį svirtį, o ant galo – busoką*. Kaip tik dėdis išlipo vartų atsikelti, aš busoką užkabinau už apikaklės, iškėliau sulig beržo viršūne, o šį galą pririšau prie vartų ir misliju: gerai, kybok kaip ponas. O pats nubėgau į kūgį ir atsiguliau. Dėdis nors gana šaukė pagelbos, bet nieks negirdėjo, nes labai didelis vėjas buvo. Ant rytojaus, kada šeimyna sukilo, rado dėdę bekabantį gyvą. Pagelbėjo. Dėdis, nors man tuomet nieko nesakė, bet atvirai mislino, kad aš ir – mano pradarbė. Na, ale manę laukė – kas? Tai nė aš da nežinau...
Tą dieną vakaro sulaukus, vakarienę pavalgėm ir rengėmės gulti eit. Kiti jau visi išėjo, tik ką liko dėdis ir aš. Matau... Jau mano širdis pradėjo drebėti. Ugi – man dėdis virvę ant kaklo užmetė ir traukia po balkiu, bet aš tik – mat jauna nepriteksi – vos ne vos išsikrapščiau per vidurį, ale bet mane dėdis pa¬traukė po balkiu, ale teip bjauriai, kad nė su galva, nė su kojoms žemės nesiekiu. Žiūriu, kas čia bus. Ogi žiūriu – ištraukė iš po pečkos suvytų rykščių. Misliju, a! – kad aš nežinojau, būtum galėjęs mušt. Da iš pradžių mislijau – tik pabaugys, ogi žiūrau – ne, kaip lupa, teip lupa. Na, myris po akių... Į pradžią jaučiau kirčius rykščių, o toliau atrodė, kad po debesis landau ir ieškau, kur į dangų įsprūsti, nes nesijaučiau, ar gyvas, ar jau numiręs. Ale bet dėdis jau turbūt pailso ir mane paleido. Paleistas vos ne vos nuslinkau vėl į kūgį. Rytą kėlė gyt. Nieko nesakęs kėliau ir ėjau, nors da visą skaudėjo, bet ne teip, kaip nuog pirmo karto. Turbūt žmogus pripranti, ar ką. Na, man buvo, tai buvo, mislinu sau, ale bus ir dėdei.
Tykojau ir tykojau ir vis da nerandu kada, neprisitaikau. Kartą rudeniop rengėmėsi linų minti. Išėjova mudu su dėde duobės jaujai kasti, nes jau buvova susigerinę, ale mano plaučiai rūgo ir rūgo. Įsikasėva aukščiau galvos, jau veik ir bus gana kasti. Tik aš dėdį stuktelėjau – ogi dėdis ir duobėj. Aš pradėjau žemes atgal kasti į duobę, o vis taikiau ant dėdės. Mislinu: nors darbo turėsiu, ale savo padarysiu. Dėdis, matyt, kad da nenorėjo mirti, šoko kabytis į krantą... Ką tu padarysi, seni!.. Aš tik skubinu kast žemes ant jo ir teip greit apkasiau iki kaklui ir palikau. Kaip jam buvo toliaus, tai nežinau, nes nuog to karto neregėjau, o aš palikęs išbėgau į kelintą kaimą ir pradėjau ratus dirbti, kuriuos ir dabar dirbu.

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1898-1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Griškabūdis, sen., , Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 105-107, Nr. 42
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 42
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

PASTABOS: busoką – Bs. skl. geležinį vąšą

Spausdinti

Atgal