Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6745&FId=9559&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitą kartą gyveno turtingas bajoras ir turėjo užburtą žirgą šyvį. Nė joks tarnas netrivodavo apsiliuobti apė jį, nors algą gana brangią duodavo.
Netoli to bajoro gyveno pavargęs ūkinykas. Turėjo tris sūnus: du išmintingu, o vieną paiką. Vienas iš jų, išmintingasis, ėjo pas jį tarnauti – būti už šėriką to žirgo. Nuėjęs pas jį susiderėjo gana brangiai. Darbas jo tik buvo šyvį pašerti ir jį nuvalyti. O jeigu katras supyktų ant katro, tai diržą iš nugaros išrėš. Ir teip sutarė. Pradėjo šerti ir jį valyti. Bajoras, priėjęs prie žirgo, sako:
– Šyvi, šik, – žinoma, tarnui negirdint.
Nors ir gana skubino šerti ir valyti, bet nė jokiu būdu ne¬galėjo stengti: ėsdavo ėsdavo, prisišikdavo, išsivoliodavo – ir vėl čystyk, o jei ponas nerasdavo nuvalyta, neduodavo nė valgyt, kad nestengė žirgą nuvalyt. Supykęs tarnas norėjo išbėgti, bet bajoras sulaikė, sakydamas:
– O ką, ar jau pyksti?
Šis atsakė:
– Ale ką gi nepyksi, kad per darbą nė pavalgyt nėr kada.
– Na, kad pyksti, tai reikia tau diržą iš nugaros rėžti.
Ir išrėžė.
Tam parėjus namo, kitas eina brolis tarnauti, o nuėjęs susitaikė ant išlygų, kaip anas brolis buvo sutikęs. Pradėjus liuobtis, vėl bajoras, nuėjęs pas žirgą, pasakė:
– Šyvi, šik.
Tas teipgi nestengė, o supykus ir tam išrėžė iš nugaros diržą ir pavarė.
Tam parėjus ėjo durnius. Durnius nuėjęs teipgi an tų pačių išlygų sutiko ir pradėjo liuobtis. Bet matydamas, kad tas šyvis šika ir voliojasi – nėr ką daryt, kad ir galą gautum, žmogus negali ištrivoti. Ale susimislijo. Paėmė kuolą, atsinešęs pas šyvį ir sako:
– Šyvi, jei tu teip šiksi, tai aš tau šitą kuolą sukišiu ir per gerklę ištrauksiu.
Šyvis iš karto nustojo šikęs. Bajoras, matydamas, kad šyvis nešika, nuėjęs ir sako:
– Šyvi, kudėl nešiki?
Šyvis sako:
– Šik ir tu, kad kuolą per gerklę ištrauks.
Na, bajorui nėr ką daryt. Ale sumislijo ir liepė važiuoti tarnui su šyviu į girią malkų parvežt, o šyviui pasakė:
– Tu nevežk, kaip grįši namo.
Teip ir buvo. Nuvažiavo į girią, prisikrovė didelį vežimą malkų, šyvis galiuką pavažiavo ir sustojo, neveža. Tarnas paėmęs buomą atsinešė ir sako:
– Jei neveši, užmušu ant vietos, ir gana.
Žirgas persigandęs net kriokdamas malkas parvežė namo. Bajoras greit prišokęs klausia šyvio:
– Kudėl vežei?
– Nagi tu nevežk – ar kad užmuštų?
Nišmislijo bajoras, ką su durnium padaryti. Vieną kartą bajoras išvažiavo į viešius, o durniui liepė, pasilikus namie, nušluoti kiemą ir išbarstyti smiltim ir abipusiai tako kad degtų dvi žvakės, ir vaikus nuperti ir parėdyti. Vos nespėjo išvažiuoti, durnius griebėsi už darbo. Užsivirino vandenio karštai, vaikus išrėdė ir visus susodino į verdantį vandenį, išpėręs visus gražiau parėdė ir susodino už stalo. Ale vaikai nė viens jau nekrutėjo, nes buvo negyvi. Išėjęs į lauką, kiemą nušlavė, išbarstė piklevotais miltais kvietiniais ir padegė dvi triobas į vietą žvakių. Bajoras parvažiavęs viską apžiūrėjo, o šits klausė:
– O ką, pon, ar pyksti ant manęs?
Pons atsakė:
– Nėr už ką pykti, viskas suprantančiai padaryta.
Žinoma, nors gana pyko, ale bijojo, diržo kad nerėžtų iš kupros.
Antrą kartą važiuodamas, bajoras vėl liepė nušluoti kiemą ir išbarstyti žvyru ir teipgi padegti žvakes, jeigu tamsõ grįžtų. Durnius tuo ėmėsi už darbo: nušlavė kiemą ir išbarstė grūdais į vietą žvyro, o sulaukus tamsos, kitas triobas uždegė, vos tik liko viena skūnė.
Bajoras parvažiavęs rado viską padaryta, nors teip neliepė. Kada laikas buvo eit gulti, nuėjo visi į skūnę. Durnius atsigulė šalinėje šiauduose, o šiuodu prisitaisė kitam daikte. Sugulę bajorai ir kalba terp savęs:
– Kad jau jis mums tiek iškados padarė, padarykim ir jam galą. Imkiva uždekiva skūnę, duris užrimdykiva, ir tegul sudegs.
Durnius tuo kartu nemiegojo, tai viską girdėjo, ir, kol juodu prisirengė, šits dailiai patyka išėjo į lauką, mislydamas: „Dabar dekita“. Tuojau uždegė ir užrimdė duris.
Pasibaigus gaisrui durnius ir vėl pasirodė. Vėl sutarė bajorai, kad išeiti į lanką nakvoti ant upelio kranto o visi krūvoj, o durnių paguldyti už krašto ir, kaip užmigs, įstumti į upelį, kad prigertų. Kada teip padarė, kada visi sumigo, durnius atsigulė į vidurį ir nuduoda, kad miega. Bajoras pabudęs pradėjo stumti ir bestumdams įstūmė savo pačią ir prigirdė, nes kaip durnius atsigulė į vidurį, tai liko bajorienė už krašto.
Sukilus rytą klausė durnius bajoro:
– O ką, ar pyksti?
Šits atsako:
– Ką gi nepyksi! Triobas sudeginai, vaikus nužudei ir pačią prigirdei.
Tada durnius sako:
– Na, tai duok šę – reikia diržą iš nugaros išrėžti.
Ir išrėžė. Teipgi, atsiėmęs algą, parėjo namo ir laimingai sau gyveno, tik visada juokėsi iš šiuodviejų brolių.

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1898-1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Griškabūdis, sen., , Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 114-117, Nr. 48
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal