Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6787&FId=9628&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens karalius apskelbė savo meistrams, ar negalėtų kas padirbti jam paukštį, kad jis galėtų puo orą lekioti. Viens mandragalvis meistras ir atsirado. Karalius jam davė visą ką, ką tik jis pareikalavo, ir susiderėjo, kad už metų būtų padirbtas. Meistras pradėjo dirbti ir už metų padirbo: atnešė karaliui mažus medelius maiše ir pakratė ant aslos. Paskui jis sudėjo, išnešė laukan ir pastatė ant žemės. O karalius tuomlaik rengės į kelionę.
Lauke bėginėjo mažas karaliaus sūnus. Jis, pamatęs tokį stebėtiną daiktą, pamaži ant nedidelio žirgelio ilgai nemislijęs užsėdo ir akimirksnyj pasikėlė į ora aukštybes ir greit ore prapuolė. Karalius, tą pamatęs, plikt pro duris, bet kur tau – sūnaus ni regėti! Užpykęs ant meistro, prisakė savo tarnams surištė meisterį įr į kalinį įmesti.
Sūnus ilgai lakstė puo orą. Belėkdamas iš netyčia nusileido pas kitą karalių. Tenai savo žirgą paslėpęs, eina pas karalių vietos prašyti. Karalius klaus:
– Kokią vietą nori užimti?
Tas atsako, kad norįs muzikantu būti:
– Aš, – sako sūnus, – moku ant trūbų graiti, aš galėsiu būti muzikantu.
– Gerai.
Ilgai jis jau muzikantu yra, jau ir suauga į gerą bernioką.
Tas karalius turėja vienintelę dukterį, ir pleinatos apskaitė, kad jo duktė neištekėjus vaiką turės. Teip tėvas apdirbo savo sodną aukštu mūru ir ant viršaus mūro pritaisė aukštas aštrias vinis, kad nieks negalėtų įliptė. Paskui pusę savo palocių paaukavo jai ir padirbo vienas duris iš tų palocių į sodną, o antras durys iš jos palocių ejo į karaliaus kambarį, teip kad nieks ni kuriuo negalėjo įeiti.
Tas muzikantelis, dažinojęs apė tokį uždarymą, vieną vakarą atsisėdo ant savo paukščio ir įlėkė pas karalaitę. Karalaitė, pamačiusi jauną gražų bernelį, apsidžiaugė ir nebežinojo ką daryti. Jis ilgai tenai nebuvo, greit išlėkė, prižadėjęs apsilankyti kitą kartą. Kitą vakarą vėl apsilankė jis pas karalaitę. Ilgai besilankydamas pas ją, pasidarė terpo jų dviejų negera navyna. Apart to da ir karalius vieną vakarą gavo matyti, kaip jis įlėkė. Paskui ir tą vakarą jis matė, bet kaip sugausi? Muzikantelis tuoj ant paukščio ir purkšt iš sodno! Karalius nebežinojo ką daryti, pyko ant savo dukteres, bet ta sako:
– Ką aš galiu padaryti, kad jis atlekia pas manęs.
Vieną vakarą pasivadino karalius maliorių ir prisakė jam nupiešti tą nepažįstamą svetį ant popieriaus. Maliorius ir nupiešė jo veidą. Tad karalius suvadina visa miesta jaunus vaikinus ir visus peržiūrėjo, ar nebus kurs panašus į portretą nuteptąjį. Pasirodė, kad yra viens iš jo paties muzikantų. Jį suėmė ir į kalinį pasuodino. Paskui nutarė jį pakarti. Padirbo kartuves, atvedė jį pakartų. Jau reikia jam eiti prie kartuvių, jis ir sako:
– Jūsų mylestas ponai sūdžias, leiskiat mani atsisveikinti su mano nu jaunų dienų priprastu žaislu.
Sūdžias, nieko neatboję, liepė atnešti jo žaislelį ir duoti jam ant atsisveikinimo. Tad muzikantelis, priejęs prie savo paukštelio, sako:
– Sudiev, daugiau nebepasimatysiva...
Staiga sėdo ant jo ir purkšt į orą. Sūdžias paliko bežiopsantys, o muzikantelis išlėkė už miesta, pasilsėjo iki vakaro. Kaip sutema, vėl sėdo ant savo žirgo ir parlėkė pas karalaitę į sodną. Jie susikalbėjo abu lėktė iš sodno pas tėvus muzikantelio. Karalaitė sėdo jam ant pečių, ir abudu išlėkė. Ilgai lėkę, parlėkė sūnus su karalaite pas savo tėvus. Jis, palikęs paukštį ir savo pačią, nuejo pas tėvą – karalių ir prašo, kad duotų jam kokį nors vietą jo dvare. Karalius ir davė vietą už tarną.
Sūnus kasdien aplankydavo savo karalaitę, atnešdavo piningų ir visokio maista. Karalius mato, kad jo tarnas nepildo savo tarnystės, daugiau laiko nėra dvare, nutarė atleisti jį. Sūnus ir sako:
– Šviesiausis karaliau, neatleisk manęs. Kad mane atleisi, kap aš beišmaitinsiu savo paną, kurią norėjau vesti.
Karalius sako:
– Kas man galvoj su tavo pana, eik sau, ir gana.
– Aš esmu tavo sūnus, – tarė sūnus.
Karalius juokiasi iš jo ir varo laukan iš savo dvaro. Tada karalienė ir sako:
– Palūkėk, aš pažiūrėsiu į pečius, mūsų sūnaus buvo ženklas.
Žiūr – teip ir yra! Karalius iš to džiaugsmo apalpo. Paskui jo sūnus vedi savo paną karalaitę. Jo tėvas atidavė karalystę jam, o meistrą to paukščio padėjo ant malonės duonos.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 66-68, Nr. 25
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 25
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė (suambrinta).

Spausdinti

Atgal