Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6848&FId=9719&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitą kartą gyveno patarpęs ūkinykas ir turėjo vienturtę dukterį. Vieną kartą išvažiavo ūkinykas su savo pačia į viešius, o tik paliko vieną dukterį namie. Tuo kartu dasižinoję žmogžudžiai, kad ūkinyko nėr namie, atėjo plėšyt. Duktė, pasilikus viena, užsidarinėjo duris ir langus, kad niekas neįeitų. Atėję žmogžudžiai, radę visur uždarinėta, išplėšė langą, nes tai buvo lengviau, ir lindo. Duktė, matydama, kad jau sunku bus išsigelbėti, pagriebė dalgį ir kiekvienam lendančiam nukirto galvą ir visą liemenį įsitraukdavo, nes šitie, lauke būdami, mislijo, kad anie jau ten plėšia turtą. Bet paskutinis daprato, kas per padėjimas, ir šoko bėgt sau namo.
Likęs tas vienas norėjo kaip nors atkeršyti ūkinyko dukteriai ir vieną kartą atvažiavo mergauti pas ją, o sutarus ir apsivedė. Kada buvo po šliūbo, žmogžudis ją vežėsi pas save. Kada važiavo ji su juom, apsisegė su trimi sejonais ir važiuojant apatinius surėžė ir metė ant kelio. Kada parsivežė namo, gyveno meilėje, bet jis jai prapultį visada žadėjo paslaptoms.
Teip vieną kartą jis išėjo į girią žmonėms kelio pastoti ir užmušti, o jai liepė užkaisti pilną katilą aliejaus ir užviryti. Kada viską ji darė, kaip buvo liepta, priėjus žmogžudžio motina prie jos ir jai pranešė:
– Dukrele, tu bėk, nes man tavęs gaila, nors mano yra ir sūnus. Aš tau sakau, kad tol tik būsi gyva, pakol jis pareis iš girios, nes tą aliejų virini dėl savęs, nes jame būsi suviryta. Ale pirma to savo drabužiais aprėdykie stulpą, ant kiemo stovintį, idant teip greit nesuprastų, jog tu išbėgai.
O teip viską padarius, išbėgo. Žmogžudis parėjęs rengėsi pačią į aliejų viryti ir klausė savo motinos:
– Kur mano pati?
Motina atsakė kad nežinanti. O kad pamatė stovintį stulpą, mislijo, kad pati. Šoko greit, bet prišokęs rado aprėdytą stulpą. Da labjaus įniršo ir šoko vytis, pasitelkęs daugiau savo geradėjų.
Jai buvo labai lengvas grįžimas, nes atitiko kelią, kuris buvo ženklytas atvažiuojant. Ir bėgdama per girią, kad sutemę, įsilipo į tankią eglę ir ten apsinakvojo. Žmogžudžiai, ją vydamiesi, teipgi nuog lytaus po ta pačia egle sustojo ir kalbėjo terp savęs:
– Įžeidingu būtų žinoti, gal ir ji čia įsilipus nakvoja.
Tuo kartu vienas su raguotine dūrė aukštyn ir jai pataikė įdurti į koją, bet ji tylėjo, nor ir įdūrė. Tuo kartu jos nepavijo.
Palaukus kiek laiko, nuvažiavo žmogžudis pas jos tėvus būk jos pasiieškoti. Jos tėvai pasitelkė savo kaimynus ir žmogžudį suėmę nužudė, o mergos tėvas nuvažiavo į jo gyvenimą, paėmė jo visą turtą ir teipgi jo motiną, kurią laikė pas save guodonėj iki jos mirties, ir laimingai gyveno.

FIKSUOTOJAS: Juozas Kovas

FIKSAVIMO METAI: 1898-1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Griškabūdis, sen., , Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 131-132, Nr. 61
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 61
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal