Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6870&FId=9745&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 metų redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Šaukia mano balsas, balsas,
Liūdnasis alasas, alasas!
Aš pas tave šaukiu balsu,
Iš burnos sava alasu:

Savo brolį balsu šaukiu,
Lietuvos pagelbos laukiu.
Maskolius spaustojas tavo,
Maskolius – budelis mano...

Tu Lietuvoje gyveni,
Pats save suramini:
Teip yra Lietuva šviesi –
Jos sūnūs džiaugiasi visi!

Aš niekad negaliu džiaugtis –
Reik su maskoliais ramintis,
Bet jie mane labai baudžia,
Kaip replėmis širdį spaudžia!

Ateina tamsybė nakties –
Žibanti šviečia tau liktis,
Visados šviesą išvysti,
Maskoliją nepažinsti.

Savo tėviškėj gyveni,
Pats ant manęs neatmeni,
O aš laukiu prapuolimo,
O ne savo gyvenimo.

Idant aš tikrai numirčiau,
Maskoliją nematyčiau –
Verkiu kas dieną, vaitoju,
Ašaroms burną mazgoju.

Neturu kuo burną praustie,
Ant to mano kūno votys –
Aičiau kur nežinodamas,
Maskolių nematydamas.

Maskoliai labjausia pyksta,
Kad lietuvninką išvysta.
Ant svieto mat geriaus būtų,
Kad tos Lietuvos nebūtų...

Kursai tą vardą išgirsta,
Kožnas vienas bjauriai pyksta,
Vis tai nori išnaikintie
Ir Lietuvą pražudintie.

Balsas mano verksmo šaukia –
Lietuvos galybės laukia!
Tasai mano graudus balsas
Ir liūdno verksmo alasas...

Visada tamsybę matau,
Ašarėles naktij barstau,
Ir diena išrodo naktis –
Reikia su maskoliais pyktis!

Visi muškite maskolių,
Nog manęs tą neprietelių –
Broli, gink kiek galėdamas,
Ant manęs atsimindamas.

Ar negirdi mano balso,
Šaukiančio liūdno alaso?
Ko teip tu atsitolinai,
Ar mane neišpažinai?

Gal tu būtinai numirei,
Ant balso neatsišaukei?
Kad ir mano balsas šaukia,
Bet brolis neatsišaukia!

Atminkie mano sielvartus,
Žinokie tuos baisius vartus,
Kuriais asmiu uždarytas,
Iš Lietuvos išvarytas,

Kad niekados neišeičiau
Ir broliams neapsakyčiau,
Ing tėviškę nesugrįžčiau,
Tą Maskoliją vis keikčiau!

Keikiu aš tenais būdamas,
Ant maskolių žiūrėdamas,
Kad iš tenai neišeinu,
Gimtoj Lietuvoj nebūnu.

Tam kalinij užrakytas,
Iš tėviškės išvarytas –
Nežinot to išvarymo,
In tuos vartus uždarymo!

Kaip Lietuva vajavojo,
Savo čielybę dabojo –
Ta Lietuva yr motina,
Nors nevidonai niekina,

Kad ir teip toli atskirtas,
Lietuvos sūnum vadintas.
Vai broli mano, žinai ką:
Bjauri ta mano močeka!

Reikia kas dieną man verktie,
Tą svetimą šalį keiktie.
Gyvastis broliu vadina, (?)
Nors ne kojom, žodžiais mina.

Ji yra motina kraujo –
Daro sopulius iš naujo,
Kraują kaip vandenį geria,
Kūnus kaip su žagre aria.

Labai baisiai kotavoja,
Niekad muštie neperstoja.
Toks mūs brolių nuliūdimas –
Maskolijoj gyvenimas.

Ta baisi man Maskolija
Lietuvninkus visaip ryja,
Ta amžina bėda, bėda
Lietuvninkus ėda, ėda!

Aš keikiu ant jų: rupūže!
Neregit, kaip kulkos ūžia,
Kulkos birzgdamos lekioja? –
Mane maskoliai mindžioja!

Aš ant tos mirties statytas,
Visas kūnas sukruvintas,
Margai krauju sutaškytas,
Kaip ant plauko pakabintas.

Kūną adatomis bado,
Girdytie maskoliai veda –
Skauda galvą, netrivoju,
Ašarų patalą kloju.

Man ant kūno daro rėžius,
Baudžia maskolių kaip spiečius,
Kraujas bėga kaip ir upė –
Man apie rytdieną rūpi!

Ar dar gyvas pasiliksu,
Ar kaip musė nenunyksu.
Pasenau aš terp maskolių,
Kraujuos kasdien iki kelių.

Nieks negirdi mano balso,
Nežiūri nė ant alaso,
Manęs pareinant nelaukia,
Šauktie pas save nešaukia.

Pasilieku kaip pelėda,
Noris Maskolijoj gėda –
Jau aš šiandien turu mirtie,
Su tuom svietu atsiskirtie.

Iš gailesčio širdis plyšta –
Jau Lietuva nepažinsta,
Iš tos tėviškės Lietuvos –
Mane Maskolijoj kavos.

Sergu visas dienas naktis,
Nėra kuom votis gydytis,
Nėra kur man gautie vaisto,
Neturu dėl kūno maisto.

Neduoda maskoliai pikti,
Mano nevidonai peikti,
Jie neatboja sau nieko,
Kad kuprotas ir kolieka.

Keikia žemaičius pamatę
Ir savo akis pastatę:
– Tuos šėtonus išnaikinkim,
Savo žemėj nelaikykim.

Kada jiemis labai prikaks,
Rasi tik iš akių išnyks:
Tada jie suvisum pražus,
Lietuvos, jų žemės, nebus.

Nebus kam užtaravotie
Nė jųjų žemės atmintie.

Lietuvos ponais būsime,
Mokslą savo platinsime,
Ten mes gerai gyvensime,
Savo valdžią turėsime.

Bėda man’ baigia vargintie,
Ne už ilgo reikės mirtie.
To vargo neiškentėsu,
Be laiko savo numirsu.

Brolau, kad neatsišauki,
Manęs pareinant nelauki,
Gyvenkie, likie sau sveikas –
Neasi tėvelių vaikas.

„Balsas, šaukiantis brolio pas brolį“, regis, iš gadynės caro Nikolojaus I-ojo, kuomet mūsų kareiviai labai kankinami buvę.

FIKSUOTOJAS: Vincas Vaičaitis

FIKSAVIMO METAI: 1876

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, sen., , Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 141-146, Nr. 299
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 10. Ožkabalių dainos, kn. 2. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Melodijas parengė Eligija Garšvienė. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 299
Ożkabalių dainos. Surinko J. Basanavičius. Shenandoah, Pa, 1902. T. 2.

Spausdinti

Atgal