Knygadvario objektas "BsTB 3 142-71 Pasaka AT 650A* – Apė stiprųjį Joną" >> "Teksto 1997 m. redakcija"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6886&FId=9764&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąkart du neturtingu žmonelių, kuriuodu po ilgam laikui susilaukė sūnų, kuriam davė vardą Jonas. Tas Jonas augo gan smarkiai ir buvo derlingu vaiku. Kada Jonas užaugo in vyrukus, tai jis labai daug suvalgydavo. Čia tėvai pavargę neturi kuom sūnų maityt. Susimislijo Jonas ait kur ant tarnystos. Nuvėjo jis in vieną dvarą ir reikalauja nog pono tarnystos. Ponas klausia:
– Kiek tu norėsi algos ant meto?
Jonas sako:
– Kaip penkis metus išbūsu, tai daugiau nenorėsu, kaip tik tau, ponas, vieną kartą per subinę su delna duosu, ir man to užteks.
Ponas iš to nusijuokė ir mislija: „Na, ar jis išbus pas mane? O jeigu ir išbus, tai kas čia ta viena plėga!“
Ir priėmė Joną tarnaut. O kad buvo pavasaris, tai Jonui reikėjo tokius darbus dirbt, kuriuos nieks nenorė, o in lauką Jono neleido. O kad jis pasigyrė ponui, kad daug suvalgo, kone už du, tai ir dirbt turėjo visada už du. Jonas dirbo kantriai, norint ir sunkiausius darbus, ir buvo drūtu vyru, su jo drūtumu nieks negalė susilygint. Bet ponas apė jo drūtumą nieko nežinojo.
Vieną kartą jis liepė ait Jonui išvalyt šulinį. Jonas inlipo in šulinį ir gerai išmėžė. O kaip išmėžė, tai ponas liepė savo bernams inrist girnų akmenį, kuris buvo pas šulinį (o tas akmuo buvo nog malūno), tai jis mislijo, kad Joną užmuš. Jonui tas akmuo pataikė tiesiog ant kaklo ir užsimovė. Išlipa, išlipa Jonas su girnų akmeniu iš šulinio! O ponas pamatęs sako, kad jis nežinojant, kad da Jonas šulinyje.
Vieną žiemą vežė iš pono girios medžius. Visi bernai išsirinko ko no geriausius arklius ir išvažiavo in girią. Tada ponas sako Jonui:
– O tu ko, tinginy, nevažiuoji? Yr arkliai, ir važiuok!
O, žinoma, da liko pora tokių, kur negalėjo paeit. Jonas pasigriebė tą porą plutų kumelių, pasikinkė ir išvažiavo in girią. Nuvažiavęs da rado savo vyrus medžius kertant. Pamatė bernai Joną atvažiuojant – didiai juokėsi ir sako:
– Ką šits čia veiks?
Jonas prisikirto dikčiai medžių, susikrovė in vežimą ir da daug pirmiau už savo bernus iš girios išvažiavo. Jonui kone visą sunkumą reikė pačiam tempt, nes jo arkliai nieko nepavežė, ale netrukus Jonas netoli buvo namų. Kada atvažiavo iki grabei pas namus, jis per grabę savo medžius su arklukais persistūmė ir tuojau užvažiavo ant kiemo. O da jo bernų nebuvo nė matyt. Turėdamas Jonas daug laiko užsimanė padarytie savo bernams baiką. Nuvėjo už namų pas grabę, per kurią reikė važiuot, ir pridarė... O, žinoma, kad daug suvalgė, tai ir didelis padėlis – sniegas sutirpo, tai pasidarė minkštas. Kada bernai važiavo per tą grabe, tai jų arkliai ir rogės giliai supuolė in sniegą. Da nevat reikė ir arklius trauktie, kurie prisikankino in valias.
Iš pradžių ponas džiaugėsi, kad turi drūtą darbinyką, o toliaus, kaip baigės Jono tarnysta, tai norė, kad tik nor kaip jį pabaugyt. Buvo pono senas malūnas, kuriame piktos dvasios naktimis trankydavosi. Liepė Jonui nakčia būt už malūninką. Aina Jonas ant malūno: paleido sparnus, pripylė grūdų ir mala. Atėjo pas Joną tokis didelis senis, žilas, barzda ruda ir labai ilga, kad net Jonas išsigando. Sumislijęs: „Ką darysi! Bus – kaip bus“. Senis jam sako:
– Aik dabar iš čia, čia tau ne vieta!
Jonas neduoda jam nė gero. Kaip pradėjo jiedu muštis, peštis už plaukų, tai net tas malūnas drebėjo. Jonas buvo gana drūtas, pagriebęs seniui už barzdos, kaip ėmė kratyt, po sienas trankyt, tai net senis ėmė Jono prašytis, kad jį paleistų. Kur tau! Jonas neleidžia ir po sienas tranko. Pakėlė Jonas malūno vuodegą, barzdą senio prispaudė, užlipo ant malūno ir mala. Pradėjo dienytis – nuveis pažiūrėt Jonas, ar da senis yra, – jau tik rado barzdą, o senio nerado. Atėjo ponas pažiūrėt, ar da Jonas gyvas. Rado jį sau švilpaujant. Parodė tą barzdą po vuodega malūno.
Atėjo jau paskutinė diena Jono tarnystos. Atėjęs Jonas pas poną sako:
– Jau aš noriu savo algos. Atsimykit, ponas, kaip buvom suderėję!..
Žinoma, tą ponui nereikė sakyt. Gula ponas ant dviejų kedžių, o Jonas raitojasi rankovę. Kaip kirs – tai ponas net per langą išlėkė, ir iš to kirčio užmušė. O kad nebuvo to pono vaikų, tai Jonas apsipačiavo su tąja ponia ir liko gyvent tame dvare už poną. Buvo svodba, o be galo puiki! Kiekvienas, ar senas, ar jaunas, gėrė ir valgė, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjo. Ir da dabar, jeigu nenumirė, tai Jonas gyvena.

PATEIKĖJAS: Vincas Barušis

FIKSUOTOJAS: Pranas Aidukaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Lankeliškiai, k., Šeimenos sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Lankeliškių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 142-144, Nr. 71
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 71
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal