Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6896&FId=9774&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo karalius, jis turėjo sūnų ir dukterį. Po tėvo galvai liko jiedu valdytojais tos žemės. Ale jiedu bekaraliaudami sugriešijo [brolis] su seseria, ir gimė sūnus. Jai labai buvo nešlovė, kad ji prakekšo, davė padaryt stiklo luotelį ir stiklo berteinuką, indėjo in tą berteinuką vaiką, parašė gromatėlę, kad da be krikšto, ir indėjo pinigų ant auginimo ir mokinimo, kas ras, kad pakrikštytų Grigorium, ir paleido ant marių.
Vieno gaspadoriaus duktė nuvėjo plaut drapanų, pamatė tokį gražų stiklo luotelį, o kad ištraukė, rado berteinį, o tam berteinij rado kūdikį, tą gromatėlę, kad krikšto reikalauja, ir pinigus ant auginimo ir išmokinimo. Pargabeno namo, tuojaus pakrikštijo jį Grigorium. Auga vaikas su jo vaikais, o kad jau paaugo, leido su savo vaikais in mokslą. O kad sykį ainant iš mokslinyčios anie vaikai jį pavadino bostru, tas namo parėjęs verkė, skundžias tėvui, sako:
– Aš toks vaikas kaip ir jie, o jie mane vadina bostru.
Tamsyk jam nieko nesakė, o savuosius pabaudė už tai. O kad jau paaugo, jau pabaigė tuos mokslus, kur jie ten mokinosi, aidami jie vėl jį išvadino bostru. Tas vėl parėjęs skundėsi. Tas tėvas sako:
– Tu bostras – teisybė, mes tave radom ant marių. Jei nori, gali ait sau. Te tau da pinigus, kur liko no tavo auginimo, ir te tau tą raštą, kur radom su tavim drauge.
Pasijėmė tuos likusius pinigus ir tą raštą, aina in svietą. Aina aina, priėjo tokią girią, toj girioj jį sutemė. Priėjo girioj lanką, žiūri – toj lankoj kūrinasi ugnis. Klauso – šaukia:
– Grigoriau, nusirenk visas drapanas, tik su viena kepure aik šen pas mane.
Bijos, kad jam kas drapanų nepavogtų. Sako toks senis:
– Tau nieks drapanų nepavogs, aik šen tik su viena kepure.
Atėjo su kepure pas tą ugnį, [senis] sako:
– Laikyk kepurę, aš tau prižersu ugnies.
Tas bijosi, kad nesudegtų kepurė. Sako:
– Nebijok, nesudegs, tik laikyk.
Palaikė – prižėrė pilną kepurę ugnies, dabar sako:
– Neškis.
Pakol nusinešė pas drapanas, žiūri, kad pilna kepurė raudonųjų. Tas tuojaus apsirengė, tuos pinigus susipylė in kišenius, aina. Išėjo iš tos girios, jau jį apšvito, žiūri – netoli marės aina. Atėjo pas mares – vaizbūnai rengės keliautie su laivu in kitą pusę marių. Sako:
– Aš jum duosiu šimtą raudonųjų, pervežkit mane in anapus marių.
Tie pamislio: bus gerai, didelis pelnas, – pajėmė no jo šimtą raudonųjų, pervežė jį in anapusę marių. Kaip jis nieko nežinojo, atvyko in savo karalystę, nuvėjo in karališką dvarą, mislia sau: „Asiu mokytas, aisu, ar negausu kokią vietą čia“. Nuvėjęs pasisakė, ar negautų už kokį nors tarną tam dvare. Išėjo karalienė, pamatė – dailus vyras, priėmė jį už lekajų, davė jam stubelę vienam. Pasidėjo jis ten savo turtą ir tą raštą, kad jis yr bostras. Išeidams vis, būdavo, užrakina, kad kas inėjęs neperskaitytų, nedasižinotų, kas jis per viens. Jis parėjo pas savo motiną, o jau tėvo gyvo nebuvo. Jis, kaip skaistus buvo, insimylėjo karalienei, ir ji už jo ištekėjo.
Ilgai trumpai perbuvęs, žinoma, kaip karaliui yra visokių reikalų, vieną sykį išjo in seimą. Ale, nujojęs kaip pusę mylios, atsiminė, kad jis tą savo stubelę paliko nerakytą. Sugrįžo namon, atėjo in pakajus – randa išeinant karalienę sau iš to pakajaus, verkiant ir laužant rankas. Sako:
– Karalienė, ko verki?
Sako:
– Ką aš neverksu: pirma su broliu sugriešijau, o dabar su sūnum. Ak tu mano sūnus.
Trumpai šnekant, sako:
– Jeigu aš – tavo sūnus, aisu aš ant pakūtų, atpakūtavosu už tave ir už save. Girdėjau, ant marių yra sala, o ant tos salos – koplyčaitė, aisu tenai, užsidarysu ir pakūtavosu.
Ir tuojaus išėjo. Pasiklausinėjo pas žuvinykus, kur ta sala su koplyčaite, jam tuojaus parodė. Jis ten nuplaukė, inėjo in tą koplyčiukę, užsirakino, per langelį raktelį inmetė in marias, lydeka prarijo tą raktelį, o pats meldės.
Prabuvo jis ten daug metų. Tuomsyk rinko popiežių Ryme – negal niekaip aprinkt. Prisisapnavo, kad yra ant marių sala, ant tos salos – koplyčaitė, tenai yra Grigorius užsirakinęs, tai jis bus popiežium. Rymiškiai tuojaus pradėjo klausinėtie, kur yra toj sala su pūstelnyku Grigorium. Žuvinykai sako:
– Girdėjom, kad čia yra pūstelnykas Grigorius.
Rymiškiai – tuojaus prie salos. Priėjo prie tos koplyčaitės, sako:
– Grigoriau, asi pašauktas no Dievo ant popiežiaus in Rymą.
Sako:
– Atsitrauk, pikta dvasia, no manęs.
Sako:
– Čia ne pikta dvasia, ale mes tavęs reikalaujam in Rymą.
Ale rakto netur, negali pas jį ineit, sugrįžo atgal. Ale jie alkani – aina nors ant žuvų. Nuvėjo žūklėjai gaudyt, pagavo tik vieną lydeką, o daugiau nepagauna nė vienos. Neša tą nors vieną. Atnešė tą lydeką, papjovė, rado viduriuos raktelį. Jiem užėjo in galvą, kad tai tas raktas no tos koplyčios. Tada jie su tuom rakteliu nuvėjo pas tą koplyčaitę, atrakino, rado Grigorių apžėlusį kaip kelmą, klūpantį ant kelių, o apė jį žvakės žiba. Apskuto, aprengė, atgabeno in Rymą, ir buvo popiežium. O tą jo motiną pargabeno, išsispaviedojo ir pavirto in salą. Tai mes ir dabar po ją mindžiojam, ale ant paskutinio sūdo tai ir ji bus laiminga.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 146-149, Nr. 73
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 73
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal