Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6911&FId=9803&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 metų redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Tasai išrožijimas,
Dėl tų persergėjimas,
Kurie ing stoną aina
Ir jaunas dienas maino.

Jaunystos amžiaus cnatą
Malonus Dievas mato.
Sergėdams tokius žmones,
Apveizd juos iš malonės.

Dėl to jauni grožybę
Ir su tikra linksmybe
Saugodami nog grieko,
Tur pas Dievą patieką.

Mislink sau kožnas vienas,
Kokios tos brangios dienos,
Amžis tikros jaunystos
Žyd akyse dievystos.

Tą aniuolišką stoną
Turi nog dangaus pono,
Pana apdovanota –
Vaikščiodama vainikuota.

Kurios myli čystatą –
Aniuolas su akvata
Ko didžiausioj bėdoje
Tikrai jáis apsaugoja.

Ir kurios teip gyvena
Ir dienų amžiaus ano
Drąsiai pagundas kenčia –
Dievui save pašvenčia.

Už tokį gyvenimą
Aptur palaiminimą
Ant to stono panystos
Prie aniuolų draugystos.

Tokių yr pulks nedidis, –
Džiaugias dangus išvydęs,
Jog toks stons tikrai ganoms,
Bus ir danguj su panoms.

Ant galvos vainikėlis,
Stono brangus perlelis,
Žalių rūtų kvietkelę
Tur sau rankoj panelė.

Kožnas gal išmanytie
Ir akimis matytie,
Jog tas stonas šventesnis
Ir už kitus aukštesnis.

Tą stoną kad išvydo,
Šėtonas iš pavydo
Su mislia nespakaina
Kusin ir nor atmainą.

Panystos ta karūna
Priešingu būdu žūna –
Nog galvos kad nuimsi,
Nebūsi teip, kaip asi.

Dabar tą vainikėlį
Tartum jau nepakeli,
Troški jauna tekėtie,
Su senaisiais sėdėtie.

Del to jauna pasena,
Vaikščiodama jau stena –
Ko norėjo, to gavo,
Potam sunkiai dūsavo.

Jaunikis kad atėjo,
Durmai pasižadėjo,
Tuojaus prisižadėjo,
Doros atsižadėjo,

Del jaunikio prašymo
Daugelį būdą ima –
Ne vieną piršlys dieną
Jauną tekėt gundina.

Tankiai per piršlio rodą
Ing nevalią parduoda
Jauną gražią mergelę,
Tylinčią kaip avelę.

Kartais senos bobelės
Giria tą svieto vylių,
Rodo vestas ant gero –
Tegul tik teip padaro.

Nors šiandien linksmai šoki,
Bet ateis diena toki –
Vaikščiodama vaitosi,
Su ašaroms raudosi.

Pats Dievas teip insakė,
Regėdams savo akia,
Duodams Adomui Ievą,
Kad klausytų kaip tėvo.

Teipo Ievai kalbėjo,
Kad rojuj nusidėjo,
Jog vyro tur klausytie,
Sopulingai gimdytie:

– Po valdžia būsi vyro,
O su teisybe tyra
Turėsi jo klausytie,
Tikrumą užlaikytie.

Švents Paulius išrožijo,
Daug vargų prisūdijo
Tam stone moterystos,
Kūniškos prietelystos.

Tau ant kūniško lobio
Galvą mutru apgobė,
Terp senų pasodino,
Moteriške vadino.

Atliko ir darželis,
Nukrito ir žiedelis,
Suvyto ir kvietkelė –
Stonas jaunos mergelės.

Ne už ilgo po šliūbo
Nešiosi liūdną rūbą,
Kuriuomi jau nemėgsi,
Bet iš jo neišbėgsi.

Šliūbo ryšio neišriši,
Tankiai ašaras brisi,
Kasdien senyn jau augsi,
Pakol mirties sulauksi.

Ar tikai vyrą piktą –
Būsi nekart ištikta
Ir tikrai nukentėsi,
Bartis jam nepadėsi.

Jog už tokio nuėjai,
Tekėt jauna norėjai.
Ant lankos kojas ausi,
Ašaroms burną prausi.

Ant pečių rūbą skalbsi,
Skaudumu širdies alpsi –
Vyras per tankiai bara,
Namiškiai laukan varo.

Jau ne laikas mislytie,
Ką čion turi darytie,
Iš savo geros valios
Ateisi ant nevalios.

Roda piršlio melagio
Prapuolei jau, nabage,
Vyras smarkus, netlaidus –
Graitas darytie vaidus.

Kartais pripuolęs muša
Kaip kokią prastą glušą,
Negana to, jog bara,
Ale sau rodą daro.

Reik pačiai duotie algą,
Tegul ji savo valgo.
Kol jauna, tol mylėjo –
Viską jau nukentėjo.

Dabar nekęst pradeda,
Vis išrožyt prižada:
Kol jauna, buvai graži –
Dabar tie vaikai maži...

Veik jau senųjų roda
Niekur išeit neduoda,
O kūdikis ant rankų
Verksmą tur labai tankų.

Akių nenor užmerktie,
Reik pačiai drauge verktie,
Ką dabar čionais veiktie –
Gali save prakeiktie.

Vai, kokia prie tam bėda
Jaunai tekėt be rėdo,
Jei tau teipo dabosis –
Mirtis draugyston stosis.

Atmink sau, kaip tu būsi,
Kuriam laike pražūsi,
Kada tiktai gimdysi,
Tada mirtį išvysi.

Labai liūdna valanda
Tam stone atsiranda,
Atmink sau kožna viena
Tą daiktą vis kas diena.

Jog prisiegą darysi,
Ar vis tai išpildysi,
Kad myli daug pa[v]ojų –
Grait patenka in rojų.

Nutrumpin amžiaus dienas –
Tėmykis kožnas vienas!
Tai kuri nesupranti –
Tikrai sau gausi pantį.

Dainuoja per vakarynas.

PATEIKĖJAS: Marė Basanavičienė-Birštoniūtė Dainą Jonas Basanavičius užrašė arba iš savo motinos Marės Basanavičienės, arba iš Basanavičių namuose tarnavusių merginų.

FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1871

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 171-176, Nr. 313
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 10. Ožkabalių dainos, kn. 2. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Melodijas parengė Eligija Garšvienė. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 313
Ożkabalių dainos. Surinko J. Basanavičius. Shenandoah, Pa, 1902. T. 2.

Spausdinti

Atgal