Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6941&FId=9842&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kada gyveno Reseinių visų pirmiausis gaspadorius Didinis Jurgis, kada dar miesto nebuvo, bus apei keturius šimtus metų. Jurgia brolis vadinos Žigmonts, tas turėja tris sūnus savo. O kada pargyveno ant svieto patsai Didinis Žigmonts 49 metus, tada mirdamas pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur del savęs pačias aprinkti ir vesti sau už prietelkas, su kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smerties. Žigmonts kalbėja pri smerčia sava sūnams balsu apgesusiu:
– Mano vaikai, po smerčio mano po keturių nedėlių, pasijėmę šitas lendres, eikiate ing svietą vieškeliu vendravodami. Tolei eikiate, kolei nepatikste priešais savęs ateinančias tris mergas. O kad arti prieiste tų mergų, tada sava lendres meskiat iš rankų. Katro lazda ant katros mergos galvos nukris, tai tas ims sau už pačią tą mergą.
Teip tas Žigmontas pasakęs savo sūnams numirė. O tie trins vaikai pasilikę pildė tėvo savo įsakymus. Ir teip darė, kaip tėvas sakė. O kada sutiko tris mergas priešais ateinančias, tada anie metė savo lazdas. Viena ir antra lazda nukrito ant mergų galvos, o jauniausiojo brolio lazda – ant varlės, šalia kelio klaksančios. Viens ir antras paną vedėse sau už rankos, o tas tretysis brolis varlę turėjo sau nešti. Ir teip parsinešė namon. Pasiuva pirštinę, įdėjo tą varlę į pirštinę ir kad eja gulti į lovą, ir tą varlę su savim guldės. O ką tur daryti, kad reik tėvo įsakymą išpildyti? Betgi gyvenimas tam, kurs varlę už pačią turėja, kaip pienas plaukė. Gyvolių ant gyvolių buvo ir piningų ant piningų, o turto savo krašto nežinojo nei galo. Teip jam viskas gerai sekės. Bet tiktai kad pats ein gulti ing lovą, tada tą varlę sava, pasiguldęs prie savęs, dūsaudamas glosta, atmindamas ant to, kad jo broliai tur geras pačias ir bagotų tėvų. Jis noris dar bagotesnis už brolius savo, ale vienok jo pati yra varlė. Teip ans tankiai apsiverkdava, pajėmęs ant rankų ir žiūrėdamas į varlę, savo pačią. O ana jam nieko nesako.
Vieną sykį tų brolių ūšviai padarė didelį balių ir suprašė savo žentus su pačioms, o drauge ir tą jauniausiąjį brolį, kuris varlę už pačią turėjo. Tie nuvažiavo su pačioms, o tas, pajėmęs į pirštinę įdėtą varlę ant rankų, pradėja verkti ir raudoti, ant varlės žiūrėdamas. Tada varlė prašneko:
– Neverk, neraudok, bet eik ant baliaus, kad tavi prašė. O kada klaus: „Del ko tavo pati neatvažiavo?“ – tada sužaibūs žaibai, tu pasakyk: „Mano pati dabar atsikėlė, žvakę uždegė!“ O kada klaus: „Kodel tavo pati neatvažiuoja?“ – teip tada pradės lietus lieti, sakyk: „Mano pati burną prausias!“ O kada perkūnai sugriaus, sakyk: „Jau mano pati atvažiuoja“.
Teip dabar tas vienas turėjo ateiti ant baliaus pas brolių pačios tėvų. Anie džiaugės su savo pačioms, ir jo broliai savo jauniausiojo klausė:
– Kodel su pačia neatvažiavai, kaip mens atvažiavom?
Teip ant to laiko žaibai sužaibavo, o jis greitai atsakė:
– Dabar kan tik atsikėlė mano pati, žvakę užsidegė!
O kai pradėjo lietus lieti:
– Jau, – sako, – mano pati prausias!
Teip anie broliai jo tarp savęs juokės iš ano:
– Jau, – sako, – kur norins par vandenį slenk ta jo varlė!
O kaip perkūnas sugriumėjo:
– Jau, – sako, – mano pati atvažiūja.
O teip ir stojos, ir atvažiavo jo pati su šešiais arkliais. O kada išlipo iš karietos, tada tie jo broliai ir nosis nuleido, sakydami, kad jau daug gražesnė ir patogesnė ir malonesnė už anų dviejų pačias.
O tos varlės vyrs iš to didelia gailesčio, kad ano pati teip graži jam pasirodė ant to baliaus, parbėgo ing savo namus, niekam nesakęs, atrado ten anos išnarą ant lovos, tujaus įmetė ing pečių ir sudegino ir pats nueja ing balių. O kada pasibaigė tas balius, pagrįžt namon. Norėjo jo pati lįst į tą varlės išnarą, ale nerado. Tada ji, ant savo paties keikdama, sakė:
– Ak, nelaimingai padarei man ir sau. Bo mani motina buvo prakeikusi, kad dar nebuvau gimusi ant svieta, ir gyvenime sava išpakūtavojau 25 metus į varlę paversta, o paskutini buvo šy metai – būčiau savo rūbus pametusi, diena po dienos būčiau tavo pati buvusi. O dabar antrą kartą tiek turiu pakūtavoti už sudeginimą mano rūbų. Su Dievu, jau daugiaus manęs nebematyse!
Teip sakydama į varlę sau pavirtusi, iššokavo par slenkstį, par duris ir kitas duris, ir teip daugiau nebesugrįžo. O kur ji nuošokavo? Ten į Vilkupės upę (ties Reseiniais), o tas jos pats pasiliko be anos. Pagavo aną didelis gailestis, baisus apmaudas. Nežinojo, ką daryti, protas susimaišė. Nuobėgo į Vilkupį, puolė ant galvos ir pasiskandino ing tą vietą, kur ta varlė įšoka į Vilkupį. Teip ano broliai pramanė, kad jie yra Vandenykas ir Vandenykė, kad anuodu abudu vandenyje gyvenimą del savęs turėjo aprinkti ligi visų laikų savo amžiaus.

PATEIKĖJAS: Fortūnas Buivydas

FIKSUOTOJAS: Mečislovas Davainis-Silvestraitis

FIKSAVIMO METAI: 1883

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Raseiniai, m., , Raseinių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 81-84, Nr. 33
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 33
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 2
Patarlės ir dainos. Surasze nuog žmoniu Meczius Davainis-Silvestraitis. Tilžėje: Otto von Mauderodė, 1889.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė (? mitinė-istorinė).

Spausdinti

Atgal