Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6967&FId=9874&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Laumes turėdavusias geležinius nagus, su tais nagais užplakdavusias žmonis. Ir po šiai dienai alksnių krūmuose suaugusias kernas vadina „laumės rykštes“.
Laumes, kaip pasakoja, gyvenusias miškuos, didžiuose tankumynuose. Būdavę koželkos*, kur laumės plaudava drapanas ir pačios mazgodavos. Lietuviai, mūsų probočiai, didžiai laumių bijodavę, nes jos mokėdavusias užvarduoti, nulemti ir t. t. Jeigu pirtis rūkydava lietuviai, kada visi išeidavę, ateidavusias laumes ir perdavosias.
Naktim teipgi lietuviai bijodavę laumių. Jeigu vieną atrasdava, nugaluodava, nukutydava, sugnaibydava. O jei ne, tai padėdavusias nudirbti darbą ligi pusnakties. Jeigu pritrūkdava, tai nugaluodava tą ypatą.
Vieną kartą subatos vakarą, kada visi išsipėre, suvėja laumes pertis. Vienas vaikinas, norėdamas panaravoti, nuvėja į priepirtį ir susiperdė, prasidaręs pirtį. Laumes pradėja vytis, vydamos vien šauke:
– Stipinduri, stipinduri!
Vaikinas, norėdamas graičiau trobą pasiekti, šoka par tvorą. Už tvoros buva ekėčias. Ant ekėčių vaikinas ir nusidūrė. Laumes vėl sugrįža į pirtį.
Kitąsyk buva toks atsitikimas. Kokia ten ūkinyka berniukas išjoja arklių ganyti. Išgirda gražiai dainuojantias dainas ir pamate būrelį laumių ateinant. Nusiganda vargšas – kur bėgt, kad jau pamate jį!.. Girdėja, kad jo senuolis šnekėdava, kad reik apsigriežt su raktu apė savi, o nieks neprieis. Berniuks teip ir padare: pajėme gelažinių raktą ir apgrieže apė savi didį ratą, pats atsistoja vidury rata. Kada laumes atėja, vidurio rata negalėja prieiti – nedrįsa paržengti rubežių, su raktu užbriežtą. Laumes buvusias gražios jaunos merginas. Jos visaip berniuką vilioja pas savi, norėdamas pagriebti. Viena laume truputį paržengė užbrėžtą rubežių, berniukas capt tą ir įtraukė į vidurį! Laumes – prašyti sava draugelkos, bet berniukas nebpaleide. O kada laumes liūdnos atsitolina, berniukas, jodamas namo, užsodina ant arklia, įdėjęs į gelžinius, ir parjodina namo. Namiškiai laumelei nukirpa čiuprą, nupjauste nagus ir prirakina gelžiniais prė girnų kamaraitė. Laumė, girnas sukdama, maitinos vandenia garu, daugiau nieka nevalgė. Kamaraitė buvo langelis. Laumes, subatõ eidamas į pirtį, kalbėdavos su draugelka.
Viena močeka parsekioja sava podukrą: liepdava suverpti daugel ant dienos, o kad nesuverpdava, turėdava par naktį verpti. Kartą subatos naktį lig vienuoliktos valandos vakara verpdama, išgirdą bildesį prė durų. Atidarė duris, o didis būrys laumių suvėja į vidų, su jom drauge ir apsisnarglėjus viena laumė. Kitas laumes liepė snarglinę pabučiuoti, – prižadėja visą verpalą suverpti. Ši – ką daryti – pabučiava snarglinę. Čiupt laumes verpalus pajėme ir par adyną viską buva suverpusias, o močeką nubūrė ant paralyžiaus.
Kitąkart vienam kaime gyveno našlė, turėjo vienutinį sūnelį apė vienus metus amžiaus. Kartą grėbdama šieną užmirša sava kūdikį, pagal kupstą užmigusį. Vėlai pargrįžusi namo, atsiminė sava kūdikį ir norėja eiti, bet bijoja tamsioj nakty laumių, kad nenugaluotų. Vienok gailėdama, išėjus į pakluonę, klausėse ir išgirdą liliavimą laumių. Nusiganda nabagė, bet kur bėgt? Gražiai girdžiase, kad laumės lyliuoja:
– Učia liūlia, čiučia liūlia, uičia uičia, mažulėlis, uičia uičia, varguolėlis! Šilkuose suvystytas, lopšelyj guldytas...
Rytą, dienai aukštant, žmona skubinos pas kūdikį, nes laumių nebgirdėtis – ji nebebijoja. Nuvėjus rada kūdikį suvystytą šilkuose, lopšys iš liepos žievių, vidus minkščiausiai ištaisytas, šilkais išklotas, kūdikis ramiai* miegta. Džiaugdamos žmona parsinešė kūdikį ir visas gėrybes, kokias rada.
Apė jos laimę pasklida garsas po visą kaimą. Turtinga kaimynka dantimis griežė, kad anai, tokiai biednai, toki laimė:
– O kas gi su mana vaiku? Ir didesnis – gražiau parėdytų...
Antrą dieną nunešė sava kūdikį, pas vieną kupstą paguldė ir, nuduodama užmiršimą, parėja namo. Naktį išėja klausytis. Girdžia, kad laumės lyliuoja:
– Čiučia liūlia, mažuolėlis, čiučia liūlia, tyčiuolėlis, su žarnelėm suvystytas, su žolelėm apkaišytas...
Ir balsas laumės nebuvo linksmus, bet rūstus.
Džiaugėsi kaimynka, kad ir jos kūdikiui bus gal didesnė laimė. Rytą, dienai išaušus, dūmė linksma pas sava kūdikį. Bet ne taip buva: atrada liepas žievių lopšelyj kūdikį sugnaibintą, žarnelėm apdraikytą. Ir iš pavyda parsinešė žmona nuliūdusi nugalabyto vaiko lavoną.

FIKSUOTOJAS: Pranciškus Narvydas

FIKSAVIMO METAI: 1902-1903

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Trumpaičiai, k., Skaistgirio sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Trumpaičių k., Žagarės vls., Šiaulių pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 100-102, Nr. 44
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 44
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 318, Nr. 17a-d

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2–440, Nr. 2

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė. Paaiškinimai: koželkos – Bs. išn. šoželka ramiai – orig. spakainiai

Spausdinti

Atgal