Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6988&FId=9903&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieną sykį senovėj susiženijo našlys su našle, o jiedu turėjo abudu po dukterį. Ale toj močeka savo dukterį mylėjo, o tą podukrą nekentė. Susišnekėjo ji su savo dukteria, kad ją vest in girią ir paklaidyt. Nusivedė ją in girią didelę, in tankumynus ir paklaidino.
Jau toj mergina apsižiūri, kad jau ji viena likosi, šaukė ji anais, jau anos neatsišaukė, – verkia vaikščiodama po tą girią.
Stovi didelis aržuolas, tam aržuole tupi varnas. Prašnekėjo varnas, sako:
– Ko tu verki?
– Ką aš neverksu. Paklydus asu, ateis vakaras – mane žvėrys suės.
Sako tas varnas:
– Apeik apė šitą aržuolą.
Ji apėjo, rado duris. Atsidarė duris, rado labai gražius pakajus ir stonioj arklius. Visko yra tenai valgyt ir gert, yra dėl jos visokios duonos*. Ji ten pagyveno – labai jai gerai! Ale jai jau nusibodo vienai, aina ji iš tos girios. Ir tuojaus ji išėjo iš gilios, pamatė ten karalystę. Ji nuvėjo in to karaliaus dvarą, sako:
– Ar negausu už tarnaitę?
Nuvėjus liko priimta prie paukščių. Ji ten juos lesina, šeria ir guli pelenuos.
Ale karaliaus sūnus nedėlios dieną rengėsi važuot in bažnyčių. Pašaukė, kad jam atneštų nusipraust vandens. Toj pelenuočė tuo sugriebė graitai vandens ir nunešė karalaičiui. Tas karalaitis sako:
– Ko tu čia neši, pelenuoče, argi nėr kam atnešt?
Nusiprausė, nuvažiau in bažnyčią, o toj pelenuočė tuojau nuvėjo in tą savo aržuolą, tuojaus apsirengė, liepė važnyčiai pakinkyt ketvertą arklių in karietą ir nuvažiau paskui in bažnyčią. Pamatė tas karaliūnas, kad atvažiau tokia graži pana, kad jis da tokios gražios toj pasaulėj nematė. Po mišių norėjo paklaust jos iš kur, – nepaspėjo. Toj insėdus nuvažiavo, pasistatė savo arklius, nusirengė tam aržuole, parėjus vėl trūsiasi apė savo paukščius.
Parvažiau karaliūnas, papasakojo, kad jis matė labai gražią paną atvažiavus in bažnyčią – sako, kad tokios visoj pasaulėj kilos nėr.
– Ale aš, – sako, – nepaspėjau paklaust, iš kokios ji žemės.
Jo dvariškiai sako jam:
– Tu kitoj nedėlioj kaip nuvažuosi in bažnyčią, po viskam tu ją pakylėk in karietą, o sugriebęs nutrauk jai čeveryką, o paskui galėsi mieruot kojas ir ją atrasi.
Kitą nedėlios rytą vėl šaukė vandens nusipraust. Toj vėl pelenuočė atnešė jam vandens. Tas karaliūnas sako:
– Ko tu čia neši man vandens, pelenuoče, – ar nėr kam atnešt ir be tavęs?
Apsirengęs nuvažiau. O toj vėl nubėgo in tą savo aržuolą, apsirengė, pakinkė šešetą arklių in karietą ir atvažiavo in bažnyčią. Pamatė tas karaliūnas, kad da gražiau apsirengus ir gražumas panos neišpasakytas, – negal trivot, kad jis tik ją galėtų žinot, iš kur ji yra. Po viskam prisitaikęs pakylėjo ją in karietą ir nutraukė jai vieną no kojos čeveryką. Toj nuvažiau in savo tą aržuolą, viską pasidėjo, parėjus vėl visa pelenuota lesina paukščius.
Parvažiavo karaliūnas su tuom čeveryku. Padarė didelį ba¬lių, kad suvažiuotų panos, karaliūniūtės ir kunigaikščiūtės. Suvažiavo ant to benkieto. Po baliui sako karaliūnas:
– Aš radau čeveryką. Ar netiktų iš jūs katrai an kojos?
Netinka nė vienai: tai per didelis, tai per mažas. Antrusyk sušaukė visas prastas mergas – ir netinka. Sumislijo, kad jau nėr an svieto, kad katrai tiktų tas čeverykas, sako:
– Reik duot pasimieruot tai pelenei.
Pašaukė ją, jai tinka – no jos kojos! Klausė:
– Na, ar tu ten buvai?
– Aš.
– N’o kad tu, tai turim mudu ženytis. – Sako: – Reik tau supirkt an vestuvių drapanas.
– Man nereik tavo drapanų, aš turu savo.
– N’o kur tavo tos drapanos?
– Aime, aš tau parodysu.
Nusivedė in girią, parodė jam tą aržuolą ir visą savo turtą. Parėjo iš ten, tuojaus apsiženijo. Ir pastojo močekos duktė karalienė.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 176-178, Nr. 85
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 85
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal