Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7015&FId=9941&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo neturtingi žmonės, jie turėjo vaiką, o kad jau jis buvo septynių metų, numirė abudu jo tėvai. Liko jis našlaičiu. Ką jam daryt mažam likus? Aina jis per svietą ubagaudams. Beaidams atėjo in tokį miestą. Atėjo pas vieną kupčiuvienę. Pamačius toj kupčiuvienė klausia to vaiko:
– Iš kur ir koks tu, kad tu toks mažas aini ubagais?
Sako:
– Aš nežinau, nė iš kur aš, nė ką. Mano tėvai numirė, tai ai ainu per gerus žmones ubagais. Mane geri žmonės maitina.
O toj ponia mato, kad tas kūdikis labai apiplyšęs, sako:
– Tie tavo žmonės nelabai geri, kad tave teip apiplyšusį laiko. – Sako: – Ar tu pas mus neliksi? Mes tave pasiliktume.
Atsakė vaikas pabučiuodams rankas ir kojas:
– Kurgi aš nelikčia, man nereiktų ait ubagais...
Parėjo tas ponas, paklausinėjo to vaiko:
– Iš kur tu, koks?
Sako:
– Aš nežinau, iš kur aš, nė pavardės aš savo nežinau, tik vardas mano Jonas.
Davė jam gerai pavalgyt, jį gražiai aprengė. Bėgioja po pakajus. Nusiveda vaiką in kromą, tas vaikas toks miklus, nešioja viską, dėstinėja, žiūri, kad nebūt iškados. Tas ponas labai jį pradėjo mylėtie.
Ale to pono atsivedė katė katuką. Toj ponia liepė visus paskandyt, bet tas vaikas vieną išsirinko, sako:
– Pavelykie man šitą katuką augytie, kad jis labai man gražus.
Sako ponia:
– Augyk, kad tu tik nori.
Tas vaiks auginasi tą katuką.
Vieną sykį tas ponas krovė tavorus savo ant laivo, siuntė per marias. Sako jis in tą vaiką:
– Aš siunčiu tavorus už marių, o tu ką, Jonuk, siųsi?
Sako:
Aš siųsu savo katuką, aš daugiau nieko neturu.
Sako savo tarnam:
– Jimkit to vaiko šitą katuką su tavorais.
Pajėmė tą katuką ir iškeliavo. Atvažiavo ant salos. Atėjo pas gyventojus tos salos – po stubą bėginėja žiurkės, pelės – pilnos trobos, kad neapsigina! Sako:
– Kodėl pas jus šitų bjaurybių teip daug?
Sako:
– Jau mes su joms apsipratę.
Sako:
– Mes turim tokią žvėrelę, kad jais tuojaus išgaudytų.
Sako anos salos žmonės:
– Susimylėdami, tik jūs atneškit...
Tie keleiviai tuojaus atnešė, paleido. Toj katė kaip jėmė pjaut, kaip jėmė pjaut! Katrais papjovė, o kitos kaip išsigando, išbėgiojo, sulindo in volas. Tie gyventojai tos salos kiek už tą tavorą davė aukso, o už tą katiną da daugiau davė! Tie labai teisingi žmonės parvažiavo, parvežė tą auksą, sako:
– Tai šitas auksas už tavorus, o šitas tai už tą katiną tai prigul Jonukui.
Tas ponas da už tai labjau jį pamylėjo, užaugino, o kad jie neturėjo vaikų, prie jo tie abudu pasenę numirė, o jam liko visas jų turtas. O kaip jis neturėjo pravardės, tai jam no to katinuko liko pravardė Jonas Katinaitis.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 233-234, Nr. 104
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 104
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal