Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7039&FId=9982&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo du broliu labai turtingu, kad jiedu savo galo lobių nežinojo. Ale jiedu šnekasi terp savęs:
– Ką mudu čia abudu gyvęsim...
Sako jaunesnysis vyresniam:
– Tu veskie moterį ir gyvęk čia laimingai, o man išmokėsi dalį turtų, aš aisu in kitą vietą gyvętie.
Ir teip tuo padarė. Ans vedęs sau moterį, šitam daugybę aukso išmokėjo. Šits už tuos pinigus nusipirko daugel visokių tavorų, prikrovė keturiasdešimts vežimų ir išvažiau in kitas žemes, tuos tavorus išpardavinėjo, dikčiai pelnė pinigų.
Grįždamas atgal, patiko tokį senuką. Sako:
– Vaikeli, kur važinėjai su tiek daug vežimų?
Sako:
– Buvau tokioj tai žemėj su tavorais, išpardaviau tavorus, grįžtu atgal.
– Ar gerai pelnei, vaikeli?
– Pelniau gerai.
Sako tas senuks:
– Duok tu man dvidešimts vežimų, o an dvidešimts vežimų aš tau duosu sidabro, aukso, deimantų: ar bus teip gerai?
Sako:
– Būtų, jei tu turėtum tiek gėrybės, kaip sakai.
– Na, tai važiuok paskui mane.
Tas senuks ėjo, o jis važiau. Atsivedė in tokį dvarą, ten jam parodė visokias gėrybes:
– Na, dabar, – sako, – krauk, kiek nori.
Tas prisikrovė, kiek tik an vežimų lindo, ir važiuoja. Išvažiuojant iš dvaro, tas senis patepė sau akį iš tokios tabakierkos. Pavažiau galą – jis mislija sau: „Kam tokiam senam tiek vežimų palikau? Grįšu pas jį, rasi man jis juos atiduos“. Atėjo pas tą senuką, sako:
– Ką tu, toks senas, veiksi su tiek vežimų? Jau tuo mirsi, kasžin kam liks mano vežimai.
Sako:
– Tie vežimai jau mano, aš tau už juos užmokėjau.
Ale jį kaip godulystė užpuolė, tai jam norėtųs gautie ir anie. Jis ėmė prašyt senuko, kad jam atiduotų. Senuks nesikęsdamas atidavė jam. Ale jis, pavažiavęs galą, mislija: kam jis iš tos tabakierkos tepė sau akį? Sako: „Vysu tą senuką, rasi jis ir man pateps akį“. Atėjo pas tą senuką, sako:
– Patepk tu man akį.
Tas senuks sako:
– Jau tu turi gėrybės svieto gana, kam tu da nori?..
Ale jis tol meldė, kol jis jam patepė akį. Kaip tik patepė, teip jam akis ta prašvito, kad jis viską žino, kas tik dedas an svieto. Dabar sako: „Su tąj jau viską žinau, ale kad pateptų jis man kitą akį, tai man būt da geriau“. Atėjo pas tą senį, sako:
– Senuk, patepk man kitą akį.
Tas senuks sako:
– Kam tau daugiau? Jau tu turi gana – keliauk sau sveikas.
Ale jis jo neperstojo prašyt. O tas senuks sako užpykęs:
– Kaip aš tau patepsu kitą akį, tai tu verksi per kiaurą amžį ir keiksi mane.
Jis ant to netbojo, prašė patept. Tas senuks patepė jam kitą akį – kaip tik patepė, teip ir apjako. Tuos jo vežimus kasžin kas nusivarė, o jis liko aklas ant visados.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 64-67, Nr. 9
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 9
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal