Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7047&FId=9990&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ūkinykas turtingas ir godulis. Jis laikė pas save berną ir slūginę daug metų. Ale sykį sumislio tas ūkinykas:
– Jau, – sako, – aš jus daugiau nelaikysu – aikit sau.
Nedavė jiem jokio užmokesčio už tiek daug metų ir išvarė.
Aina jiedu nieko neturėdami. Priėjo tokią stubelę. Toj stubelėj nerado jokį žmogų, tik rado gaidį, rado puodelį. Jiedu teip jau išalkę, kad jiedu negali trivot. Jiedu papjovė tą gaidį ir išsivirė. In tąsyk atėjo toks senuks su krepšiais, sako:
– Ką jūs čia veikiat?
Sako:
– Buvom pas vieną ūkinyką, tarnavom daug metų – sumislęs išvarė ir nedavė jokio skatiko nė maisto. Čia atėjom in šitą stubelę, radom puoduką ir gaiduką, išalkę mes tą gaiduką pasipjovėm ir išvirėm.
Sako tas senuks, – o tai buvo Dievas:
– Duokit ir man to gaiduko.
Dabar jiedu mislija: „Kiek to gaiduko... Nė kas mum valgyt, nė kas tau duotie“. Ale jiedu sako:
– Gerai, galėsim valgyt visi trys.
Suvalgė tą gaiduką ir išėjo. Priėjo kryžių, atsiklaupė po kryžium ir ėmė melstie Dievo, kad jiems Dievas duotų turtus. Iš to kryžiaus atsiliepė, sako:
– Apsiveskit, o aš jum duosu turtą.
Dabar jau jie apsivedė, pradėjo skurstie[?]: teip jiem viskas sekasi, kad jie auga teip kaip an pieno. Toliau jiem Dievas padeda: jie šalia to ūkinyko nusipirko namus, ir teip jiem viskas gerai klojasi, o tam, pas katrą jie tarnavo, teip jam nesiseka, kad jis teip nusigyveno, kad jau jo an stogo retai kur ir kūlelis yra. Klausia anas:
– Kur judu teip greit prasigyvenot?
Sako:
– Mudu, nuvėję pas kryžių, prašėm Dievo, kad mum duotų turtus, tai mum ketino duotie, ir dabar turim.
Dabar jau aina ir tas pas kryžių, o atėjęs pas kryžių ir prašo Dievo, kad ir jam padėtų. Iš to kryžiaus atsiliepė, sako:
– Aš ateisu pas tave.
Ateina tas pats ubagas ir pas jį. Jis pamatė, kad ateina ubagas, jis ėmė užsiundė šunims tą ubagėlį, – apdraskė, sukruvino. Išėjo tas ubagėlis, nesulaukdamas nieko gero.
Aina da sykį pas kryžių prašyt. Atsiliepė iš to kryžiaus, sako:
– Tu mane užsiundei šunimi, kaip aš atėjau pas tave, – visą apdraskė, sukruvino, o da tu nori ką gero gauti no manęs.
Atsižiūri jis atgal – žiūri, kad jau tie pats jo namai liepsnoja.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 75-76, Nr. 17
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 17
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal