ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7061&FId=10014&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas pirklys buvo labai turtingas ir labai labai šykštus. Vieną kartą jam bevažiuojant su pinigais, ėmė temti. Tada jis, privažiavęs pirmą ūkininką, užsuko ant kiemo ir apsinakvojo. Atsigulė ant savo vežimo, nė į vidų neėjo.
Tą naktį šeimininkų gimė vaikelis. Pirklys guli ant savo vežimo ir girdi, kad po langu laimės šnekasi. Viena klausia:
– Ar jau gimė?
Antra sako:
[– Da ne.]
– Būtų buvęs vyskupu.
Po valandėlės ji vėl klausia:
– Ar jau gimė?
Antroji atsako:
– Da ne!
Ta vėl sako:
– Būtų buvęs vagis ir galvažudys.
Ir trečią kartą klausia:
– Ar jau gimė?
Antroji sako:
– Jau!
Tuoj pirmoji sako:
– Tad pirklio šito turtą vartos.
Pirklys, ant vežimo gulėdamas, girdėjo visą tą šnektą, bet kaip pasakė laimė, kad tas vaikelis jo turtą vartosiąs, tai jis ir nebetvėrė savam kailyj. Mąsto mąsto, kaip čia nuo jo reikėtų išsisukti. Pagaliaus teip sau tarė: „Kad iš jų tą vaiką atpirkčiau, tai jug nieks nežinos, kur aš jį padėsiu, ir nesuieškos“.
Rytą pirklys įėjo į vidų ir, būk nieko nežinodams, klausinėja:
– Kas čia pas tamstas naujo girdėtis?
Tėvas sako:
– Gi nė šio, nė to. Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė, tuo dabar ir džiaugiamės.
Tuoj pirklys ėmė skųstis:
– O man negerai. Aš vieną dukterėlę teturiu, o pinigų man begalės, neturiu numirdamas nė kam savo turtų palikti. Ar žinote ką? Man jūs tą savo sūnelį parduokite, aš jums gerai užmokėsiu. Kad jis pas mane bus, tai toks bus turtingas kaip štai ir aš pats.
Tėvas su motina šnekasi:
– Gal ir gerai būtų tą vaikelį pardavus: dabar vis sunkūs metai, gal lengviaus būtų gyventi.
Pagaliaus tinka. Pirklys atpirko nuo jų sūnų, užmokėjęs baisybę pinigų, ir išvažiavo namo, vaikelį vežinas. Visas kelias buvo gluosniais nusodintas. Tarp tų gluosnių buvo vienas labai didelis, išpuvusiu viduriu. Į tą gluosnį įkišo pirklys vaikelį ir sako:
– Ėsk tu tuos gluosnius, ne mano turtus vartok!
Teip pasakęs važiavo tiesiai namo.
Paskiaus tuo pačiu keliu važiavo kunigas. Pro gluosnį bevažiuojant, ir suknirko vaikelis. Tuoj liepė kunigas savo vežėjui sustoti ir eiti pažiūrėt, kas čia suriko. Vežėjas priėjęs žiūri – mažas vaikelis. Kunigas sako:
– Imk laukan, nešk čia.
Pasiėmę vaikelį, važiavo toliau ir užvažiavo pas tą patį pirklį, kurs buvo į gluosnio drevę jį įdėjęs. Čia pasisakė, pasirodė, ką ant kelio laimėję. Pirklys pažino, kad tai čia jo paties padarymas. Prašo kunigo, kad jam pavestų tąjį radinį. Kur dės kunigas vaiką, džiaugiasi, kad nuo jo atima. Atidavė ir paliko pirkliui vaikelį ir išvažiavo sau.
Pirklys mąsto šiaip, mąsto teip, pats neišmano, kur čia tą bėdą dėti, kaip nuo jos nusikratyti. Pagaliaus tarė sau: „Dėsiu į bosą ir mesiu į vandenį“. Įdėjo bosan, paleido ant vandens ir sako:
– Priryk, nusprok, ne mano turtus vartok!
Bosas plūduriavo plūduriavo ir priplaukė prie krašto, kur stovėjo moterų klioštorius. Tame klioštoriuje buvo vienuolės, to paties pirklio aprūpinamos: ten joms, ko reikiant, vis pirklys pristatydavo. Jos besiskalbdamos pamatė ir tą vaikelį, bose beplūduriuojantį. Išsijėmė jį iš boso ir augina, niekam nieko nesakydamos.
Po kokios penkiolikos metų pirklys važiuoja pro klioštorių ir, pamatęs pas vienuoles vaiką, klausia:
– Iš kur jūs jį gavote?
Tos atsakė: teip ir teip, jau penkiolika metų atgal jos mažutytį vaikelį bose vandenyj radusios. Pirkliui ir utėlės visos išmirė, kaip jis pamatė vaiką tokį jau didelį užaugusį. Tuoj sako:
– Ar jūs man jo negalit atiduoti?
Jos visos atsakė:
– Kodėl ne, jug jis mums nereikalingas – tamsta žinokis.
Pirklys tuoj parašė laiškelį ir padavė vaikui parnešti į savo turtus ir paduoti jo pačiai, tiktai įsakė, kad kitam niekam neduotų nė pačiupinėt.
Eina vaikas keliu ir susitinka senelį. Tas senelis ėmė jo klausinėti:
– Kur buvai? Kur eini?
Vaikelis pasisakė viską ir pasirodė tą laiškelį. Senelis pabraukė su ranka per laiškelį ir pasakė:
– Eik, vaikeli, Dieve tau padėk!
Ir nuėjo abudu savais keliais. Vaikelis nunešė laiškelį ir atidavė poniai. Ta atplėšė laiškelį, perskaitė ir ko greičiausiai bėga pas kunigą, kad jį su jos dukteria sudorotų. Mat tame laiškelyje buvo parašyta: „Kad nesudorosi tuoj ant mano žodžio šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave mirtim nužudysiu!“
Po vestuvių jiems labai gerai sekėsi. Žentas vedė ūkininkystę ko gražiausiai ir buvo labai dievobaimingas. Kas rytas anksčiausiai atsikėlęs, vis į bažnyčią bėgdavo.
Po trejų metų sugrįžta iš savo kelionės pirklys. Jam priešais išbėga pati, duktė, du mažu vaikeliu: vieną didesnį, kitą mažesnį neša žentas, – visi bėga priešais pasitikti, sveikina jį. Pirklys, pamatęs vaikelius, klausia:
– Gi keno tuodu mažu vaiku?
Motina sako:
– Gi tamsta ar nežinai, ką laiškelyje man prisakei, kad sudoročiau dukterį su šituo vaikinu? Šit ir tas žentas, ir tamstos rašytas laiškelis.
Pirklys žiūri į laišką – teip yra parašyta, jo paties raštas ir jo paties ranka padėta. Stebisi pats: jis buvo rašęs jį užmušt, sukapot, sušaudyt, dabar gi mato – liepta sudoroti. Nu, mąsto šiaip, mąsto teip: „Ką dabar padarysi, kaip bus, teip. Bet aš pats ar nepadarysiu jam galą?“ Jis mato, kad jo žentas kas rytas, anksčiausiai atsikėlęs, vis pro vartus bėga ir bėga į bažnyčią. Daugiaus pirklys liepė keturiems vyrams iš vakaro iškasti duobę ir gerti – girtauti per naktį, o rytą kas tik pirmas eis pro tuos vartus, griebti, mesti į tą duobę ir užkasti. Dar pridėjo:
– Kad ir aš pats eisiu, ir mane meskit ir užkaskit.
Nu, daugiaus tie vyrai iškasė duobę, bet visą naktį gėrė – girtavo ir laukia, kas čia pirmas eis. Bet pirklio žentas, rytą atsikėlęs eiti į bažnyčią, mato, kad apie tuos vartus girti vyrai svyrinėja, ir tarė sau: „Eisiu geriaus aš pro kitus vartus“.
Pirklys, atsikėlęs rytą, žiūri, kad tie vyrai apie vartus tebestribuliuoja girti, o jau ir saulutė gerai pakilus. Nesupranta, kodėl teip: argi jie da to žento nebus ten užkasę? Eina supykęs ant jų bartis, kodėl jie nepadarė teip, kaip jis buvo jiems liepęs. Tiktai spėjo prieiti, tuoj jie ir pagriebė jį ir įmetė į duobę. Šis da norėjo perkalbėti juos, bet tie vyrai, jau visi gerai įgėrę, nieko neklauso, tik pildo jo prisakymą: įmetė į duobę ir užkasė.
Tokiu būdu visus jo turtus paveldėjo žentas ir vartojo, kaip buvo lemta.

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 129-132, Nr. 54
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 54
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 3
Mūsų pasakos. 1-asis leid. Vilnius [Tilžė, 1894].

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: laumės. Mitinė-moralinė.

Spausdinti

Atgal