Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7063&FId=10016&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Po ištrėmimo mūsų pirmųjų tėvų iš rojaus pradėjo jiems gimti vaikai. Bet nė viena motina mūsų laiko negali lygintis su Ieva, nes ši gimdė kas metai ir tai ne po vieną kūdikį, bet po du arba ir po tris – vienu kartu. Todėl ir nebuvo nieko ypatingo, kad po šimto metų Adomui ir Ievai priviso pilna pirkčia vaikų.
Nors Adomas sunkiai dirbdavo, idant išmaitintų savo skaitlingą šeimyną, o Ievos rūpesčiams apie apdengimą tos šeimynos niekad nebūdavo galo, vienok jų vaikai ne visuomet gaudavo sočiai privalgyti ir vaikščiojo kartais visiškai nuogi. Bat buvo tai ir vaikai! Ne toki, kaip dabar mūsų: kaip tik spėjo katras užgimti, tuoj duok jam visą gorčių pieno! Vieno vaiko vystyklams vos ištekdavo viso ritinio drobės! Ir metus, žinoma, skaitydavo kitaip. Trijų dešimtų metų Adomo sūnelis, nors galva pasiekdavo skliautą motinos seklyčios, vienok nemokėjo da nė kokia darbo, o keturių dešimčių metų dukrelė vos pradėjo ganyti žąsiukus.
Vieną dieną Adomui, beariant jaučiais kietą žemę ir apsipylus nuo darbo prakaito srovėmis, pasirodė Ponas Dievas. Nutirpo iš baimės darbštus artojas, nes nuo laiko savo ištrėmimo iš rojaus nebuvo matęs Viešpaties. Baimės suimtas ir puolęs veidu ant žemės, bijodamas ne tiek del savęs, kiek del savo šeimynos, jis laukė, ką pasakys jam Viešpatis.
Bet Dievas nuramino jį, tardamas:
– Kelkis, Adomai, ir nesibijok, nes aš nužengiau nuo dangaus tiktai, idant palaiminčiau tavo vaikus.
Išgirdęs šitokius žodžius, sentėvis pradžiugo, bet sykiu ir nusiminė. Atsiminęs nesmagumą del savo paties ir savo moteriškės nuogumo po pirmojo peržengimo Dievo prisakymo, jis pradėjo dabar bijotis nuogumo savo vaikų.
– Viešpatie, – tarė jis, – neišmanau, kaip tau dėkavoti už tavo mielaširdystę, bet pirm negi teiksies įžengti po stogu tavo tarno, leisk man ir mano žmonai nors truputį prisirengti.
Ponas Dievas atsakė:
– Gerai, renkitos per visą dieną, rytoj aš judu aplankysiu.
Ir pranyko Dievas.
Adomas, gavęs teip didelę ir džiaugsmingą žinią, pasiskubino tuoj namole, užmiršęs net jaučius paleisti iš jungo. Atrado jis Ievą milžinišką marginį beaudžiant. Išgirdus tokią žinią, ši nustojo dirbus, džiaugėsi, bet sykiu ir nusiminė. Iš kurgi jau dabar teip ūmai gauti tiek marškinių tokiems vaikams milžinams!
Pradėjo abudu, Adomas su Ieva, tarautis ir pagaliaus nusprendė parodyti Viešpačiui tik tuos vaikus, kurie turės kuo apsivilkti, nuoguosius gi vaikus paslėpti per tą laiką kamaroje arba už pakuros. Ant rytojaus Ieva nuo pat ryto ruošėsi pirkčioje. Gražiai ją iššlavė, nuprausė ir švariai apvilko išrinktuosius vaikus, iškepė prieš liepsną paliepsnėlių, stalą uždengė balta staldengte, pagaliaus ir pati apsitaisiusi atsisėdo prie ratelio, idant su darbu lauktų savo Sutvertojaus. Adomas teip pat laukė, bet stovėdamas priesienyje.
Kaip Dievo buvo žadėta, tokiu laiku ir išvydo jį Adomas. Viešpats pakėlė Adomą ir Ievą, puolusiu prie jo švenčiausių kojų, ir, laimindamas juodu, įėjo seklyčion, atsisėdo už stalo ir paragavo paliepsnėlių, atsilaužęs kąsnelį. Netrukus pasirodė ir Adomo vaikai.
– Ar tai jūsų visi vaikai? – užklausė Viešpatis mūsų sentėvių.
Bet tie užkaito ir tylėjo, nes nežinojo, kaip padaryti: meluoti Dievui nedrįso, o vėl pasakyti visą teisybę – ir drąsumo trūko. Dievas, supratęs jų slepiamą rūpestį ir baimę, nustojo klausęs, tik atsistojęs dėstė savo šventas rankas nuo vienos galvos ant kitos kiekvienam seklyčioje esančiamjam ir laimino juosius.
Tai matydamas Adomas didžiai nuliūdo, širdį jam baisiai suskaudo: jis nutraukė nuo Dievo palaiminimo tiek savo vaikų ir del to tik, kad jie buvo nuogi! Ar tai jų kaltė? Todėl atsiduso jis sopulingai ir pasilenkė prieš Viešpatį iki žemei. Ir Dievas tarė:
– Matau, juog sunkumas spaudžia tau širdį. Sakyk, ko geidi!
Ir išdrįso Adomas užklausti:
– Laiminai mano vaikus, tai katrie jų pasieks dangaus karalystę, idant galėtų tave garbinti tenai per amžius?
Ponas Dievas atsakė:
– Iš tikro sakau tau, Adomai, juog visi nuogiejie ir alkaniejie, kuriuos paslėpei prieš mane kamaroje ir už pakuros, regės danguje Viešpatį per visus amžius.
Ištaręs šituos žodžius, Dievas išnyko, o mūsų sentėviai ilgai mąstė apie tai, ką galėtų reikšti tokie Viešpaties žodžiai.
Ir atsitiko teip, juog palaimintiejie Adomo vaikai ėjo vis puikyn ir puikyn, pavaldė žemes, maitinosi ko geriausiais valgiais. Dievas suteikė jiems visko, nes jo palaiminimas buvo su jais. Bet alkaniemsiems ir nuogiemsiems, slepiantiemsiems ir paslėptiemsiems priguli dabar dangaus karalystė: jie paveldės dangų ir gyvęs tenai apleidę šią pasaulę.
Pirmiejie, Dievo palaimintiejie, – tai bajorai, kurie valdo žemes, arba ponai. Antriejie, negavę palaiminimo, – tai sodiečiai arba tiesiog žmonės.

FIKSUOTOJAS: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių pav.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė B. [G. Petkevičaitė-Bitė?]

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 133-135, Nr. 55
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 55
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 9
Mūsų pasakos. 1-asis leid. Vilnius [Tilžė, 1894].

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: moralinė ? Krikščioniška.

Spausdinti

Atgal