Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7086&FId=10058&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Anuose metuose tarnavo viens kareivis karaliui pulką metų. O jis labai gerai visų klausė ir gerai tarnavo, už tai jam karalius davė auksinį pinigą an kelio. Beainant pavijo jį du vyrai, – o tie vyrai tai buvo Petras ir Povilas. Nuvėjo jie in tokią karčemą. Jis už tą auksiną perka gert ir valgyt, o tas auksinas vis pas jį. Jau jis toj karčemoj belėbaudamas ir išdyko. Pamatę tie vyrai, kad jau jis negerai daro, jie jį pametė, o kaip liko viens, jau kaip jis tą auksiną padavė šinkoriui, ir jau daugiau nesugrįžo pas jį. Atėjo vakaras – jau jį tas šinkorius išvijo. Neturi kur pasidėtie – aina sau. Jį sutemė. Priėjo tokią pievą, o toj pievoj buvo kupetų sugriebto šieno. Naktij netur kur aitie – inlindo in šieną ir nakvo. Anryt atsikelia – žiūri, kad toj pievoj jokio šieno nėra, tik baltų avių pulkas. Ale atėjo toks senukas, sako:
– Parduok tu man tais avis.
Tos avys tai buvo dūšios, o tas senuks tai buvo Dievas. Sako:
– Ką tu man duotum už tais avis?
Sako:
– Aš tau duosu krepšį. In tą krepšį kad kam pasakysi, tai jau bus krepšij. Duosu tau ir smuiką. Kad tu užžaisi, tai visi šoks, kad ir būtų gyvuliai, – visi šoks...
Apmainė jiedu avis an smuikos ir an to krepšio. Nusivarė tas senuks tais avis, o jis nuvėjo in tokį dvarą pas turtingą poną an nakvynės. O tas pons, būdavo, nieko nenori, kad pas jį ateitų an nakvynės. Būdavo, paleidžia šunis, ir vis sudrasko. Tas pons pamatė, kad žmogus an dvaro, – paleido šunis, mislijo, kad jį sudraskys. Jis pamatė, kad septyni šunes atbėga, jis sako:
– Šunes, in krepšį!
Tie šunes sulindo in krepšį. Jis juos užrišo. In tąsyk parginė kerdžius galvijus. Jis an tos smuikos kaip užgriežė, tie ponai visi – šokt, tas kerdžius – šokt, tie visi gyvuliai – šokt ir tie šunes krepšij – šokt! Jau jis nustojo griežęs, tas pons klausia:
– Ką tu už tokią baiką nori?
Sako:
– Aš nešu tuos tavo šunis.
Sako pons:
– Aš šunų neduosu. Ką tu nori, tai aš tau duosu.
– Na, tai, – sako, – pripilk tu man šitą krepšį pinigų.
Tas pons tuo jam pripylė krepšį pinigų, bile šunis paleido. Su tais pinigais parėjo namon, rado sesers vestuves. Per vestuves tuos pinigus prakaziravo ir dabar da ubagauja.

PATEIKĖJAS: Juozas Brokas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 88-89, Nr. 22
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 22
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal