Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7099&FId=10061&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėje tiktai vieni ponai didžiūnai tebuvo mokintais, o iš kunigų mažai katras temokėjo skaityti ir rašyti.
Vieną sykį lošė kvortomis kunigaikštis, bajoras ir kunigas.
– Kas iš tų kvortų! – tarė kunigaikštis su bajoru. – Jomis kiekvienas mulkis gali lošt. Bet eikšęte šiaip daryti: kiekvienas mūsų turi pasakyti kokius nors nebūtus daiktus, o kas pasakys „neteisybė“, tas ir pralaimės.
– Eikšęte, – atsakė kunigas.
Ir pradėjo sakyti kunigaikštis:
– Mano tėvas, – sako, – turėjo labai išmintingą šeimininkę. Kad ji, būdavo, pasodys kopūstus, tai jie tokie dideli užaugdavo, kad ant vieno kopūstlapio galima buvo pastatyti penkios ratos kareivių ir per Nemuną pervežti!
– Teisybė, – atsakė bajoras su kunigu.
Ir pasakojo bajoras:
– O mano tėvas – visi žino, kad jis buvo ne bet koks žmogus – kad išpenėjo jautį, tai kada papjovė, kad būtų tuo sykiu jo taukai išlieti, būtų Londono miestas prigėręs!
– Teisybė, – atsakė kunigaikštis su kunigu.
Reikia dabar sakyti kunigui. Pasikrapštė kunigas galvą ir pradėjo sakyti:
– Tris sykius mane tėvas buvo atidavęs į mokslą, o ašvis parbėgau. Ant galo apavė mane tėvas vyžomis, padavė įnagį, paleido dvyliką avilių bičių ir pasakė: „Kad nenorėjai mokintis, gink bites ir žiūrėk, kad ant vakaro visas pargintum“. Išginiau aš bites, per visą dieną ganiau, o vakare parginiau namolei. Pradėjo tėvas skaityti bites ir vienos neatranda. „Eik, – sako, – laidoko šmote, ir surask aną bitę!“ Nėr ką man daryti. Išėjau miškan ir ieškau. Vaikščioju vaikščioju – nėra. Prieinu prie vieno ąžuolo, girdžiu – viršūnėj bimbia. Lipu į ąžuolą. Lipau lipau ir susidaviau galvą į kažin ką kietą. Pasižiūriu – dangus, o danguje – skylė. Įlindau aš pro tą skylę į dangų, žiūriu – pono Dievo talka, linus mina. Šventas Petras ir Povylas ir kiti šventiejie girti snaudžia, tiktai Jėzus Kristus dar turisi... „O ko tu čia?“ – užklausė manęs Dievas. Aš nusigandau ir nežinau, ką atsakyti. Susimylėjo tada ant manęs Dievas ir dovanojo man kepurę.
– O kad tu buvai danguj, tai ar nematei kartais ir mūsų tėvų? – užklausė jo kunigaikštis su bajoru.
– Mačiau, kaipgi nematęs! Bet vargšai skurdžiai gyvena: nuplyšę, nudriskę, kiaules po balą gano. Susimylėjau aš ant jų ir atidaviau jiems kepurę, kur man Dievas buvo padovanojęs, bet jie tas sau, o tas sau trauko tą kepurę. Taip besitraukydami susimušė, o Dievas, apie tai patyręs, liepė šventam Mykolui duoti jiemdviem po dvidešimt penkias rykštes...
– Neteisybė! – suriko kunigaikštis su bajoru. – Mūsų tėvai niekados kiaulių neganė ir neganys!.. Ir tas neteisybė, kad jie muštųsi del kepurės, tokius turtus valdydami!..
– Už neteisybę pinigus moka, – atsakė kunigas.
Susiprato tada kunigaikštis su bajoru ir užmokėjo kunigui du tūkstančiu raudonųjų.

FIKSUOTOJAS: Steponas Žiupsnys

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 146-148, Nr. 63
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 4
Mūsų pasakos. 1-asis leid. Vilnius [Tilžė, 1894].

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 63
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių-išminting[ųjų].

Spausdinti

Atgal