Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7100&FId=10073&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki senukai, jiedu turėjo dukterį. Pagirij jie turėjo stubelę. Ale toj jo pati numirė, liko tas senis su tąj dukteria. Tas senis išėjo sykį in girią, rado an kelmo tokią širdukę. Toj širdukė labai labai jam patiko. Sako: „Nežinau, kokio gyvulio, ale aš ją nešu namon“. Parnešė jis tą širdukę, padavė dukteriai, sako:
– Te tau tą širdukę, išvirk tu man ją.
O jis pats vėl išėjo. Toj duktė ėmė tą širdukę virt, ale teip pakvipo, kad ji negali iškentėt! Ji ėmė po biskį, po biskį, ragau ragau ir suvalgė visą.
Parėjo tėvas namon, sako:
– Duok tą man širdukę.
O toj duktė sako:
– Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie ėmė ir išlėkė per kaminą.
– Na, ką jau darysi, kad jau išlėkė, tai jau tiek to.
Ale toliau žiūri tas senis, kad jau jo ta duktė ne viena. Jis ją ėmė baust, ale toj mirtinai ginasi, kad ji nieko nežino.
Pasivadino tas senis siuvėčius siut. Atėjo keturi siuvėčiai, jie ten apsiuvo, tas senis gražiai jiem užmokėjo, ir jie visi išėjo.
Dabar dalinasi tie siuvėčiai pinigus. Pasidalino jie lygiai pinigus, liko viens grašis – jie keturi, negali grašį pasidalytie. Ėmė už tą grašį muštis ir užsimušę visi.
Rado tuos siuvėčius negyvus, sako:
– Kas juos čia užmušė? Kaip siuvo pas tą senį, tai kaip neužmokėjo, ėmė bartis, tai ir užmušė jis tuos žmones.
Ir padavė jį in provą. O kaip kitąsyk už tokius darbus tai labai ilgai provos neateidavo.
No tos širdukės gimė tos jo dukters sūnus. Tas sūnus teip sparčiai augo, o kaip išmintingas buvo, leido jį į mokslą. Tas vaiks išsimokino, parėjo namon, paliko tam seniui tokią knygutę ir sako:
– Jei kokia tau bus kada bėda, tai imk tą knygutę skaityt, tai aš pribūsu pas tave. – Ir pats prapuolė.
Išėjo prova an to senio, kad tą senį už tuos siuvėčius pakart. Ir jau veda an kartuvių. Ale tas senis atsiminė, kad jam paliko knygutę, sako:
– Leiskit da mane namon, aš da turu pasiimtie tokią knygutę.
Leido jį. Jis pasijėmė tą knygutę, ėmė skaityt an tų knygučių. Štai ateina tas sūnus ir sako jis tiem sūdžiom:
– Kodėl jūs norit kart nekaltą žmogų? Sūdijant reikia liudinykų.
– Na, tai kam čia liudinykų, kas čia gana gerai žinia, kad jis juos užmušė.
Tas vaikins sako:
– Na, tai aime pas tuos siuvėčius klaustie, kas juos užmušė.
Nuvėjo in kapus – tie siuvėčiai išėjo iš kapų, ir klausia jų sūdas:
– Kas jus užmušė?
– Mus nieks neužmušė. Tas žmogus mum gražiai užmokėjo, o mes keturi negalėjom vieną grašį pasidalytie, ėmėm muštis ir užsimušėm viens kitą. O tas senis nieko nekaltas.
Tas vaikins sako sūdžioms:
– Jūs kitąsyk kad sūdysit, tai žiūrėkit liudinykų, o šiteip nepadarykit daugiau, kaip dabar su tuo seniu.
Ir pats prapuolė. Sako, tai buvęs aniuolas.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 96-98, Nr. 29
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 29
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal