ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7107&FId=10074&back=home&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas tėvas mirdamas pasakė savo sūnui:
– Jei barstysi, duonos visados turėsi.
Sūnus, nesupratęs tų žodžių, prisikeps, būdavo, duonos, nuneša ant jūros krašto ir sumeta jūron. Kasdien bebarstydamas, sūnus teip pavargo, juog pagaliaus tik po kelis trupinėlius teįmesdavo jūron. Užpyko už tai didžuvė, ėmė vieną sykį ir prarijo jį ir nunešė žuvų karaliui.
– Už ką gi tu jį prarijai? – klausė žuvų karalius. – Jis tau gerą darė, o tu jam piktu atsimokėjai! Teip negalima daryti. Išmokink tą žmogų ir paleisk.
Karaliaus reikia klausyti: paėmė didžuvė tą žmogų pas save, išmokino jį paukščių ir gyvulių kalbos, o paskui išnešė ir išspjovė ant kranto. Bet išmetus pasakė:
– Kaip tik pasisakysi kam nors, kad supranti gyvulių ir paukščių šneką, tuojau numirsi.
Guli žmogus ant pievos ir mato – lekia varnas su varniuku. Ir sako varniukas varnui:
– Aš tam žmogui pilvą prakirsiu.
– Nekibink, jug tu žinai žmogų!
– Prakirsiu: jis negyvas.
Ir nusileidęs kirstelėjo varniukas žmogui į koją. Žmogus tyli. Varniukas jam į kelį kirto, tas tyli. Tada kirto varniukas žmogui į pilvą, o žmogus čiupt jį ir nutvėrė.
– Ar nesakiau aš tau: nekibink žmogaus! – tarė varnas lakiodamas. – Vienok kad tas žmogus paleistų man vaiką, aš jam pinigus parodyčiau.
Žmogus, suprasdamas paukščių kalbą, paleido varniuką, o varnas ir nutūpė ant akmens. Pakelia žmogus tą akmenį, žiūri – aukso nuo poros pūrų mato! Pasiėmė jis tą auksą, parėjo namolei, nusipirko žemės ir gyvena.
Vieną sykį nuvėjo jis į namą* ir girdi – ožys su jaučiu šneka:
– Ko teip pūkšti? – klausia ožys jaučio.
– Kaipgi nepūkši, teip sunkiai dirbęs per visą dieną!
– O kas tau kaltas? – sako ožys. – Apsirgtum, ir nereiktų dirbti!
Ant rytojaus jautis teip ir padarė. Praneša bernai, kad jautis apsirgęs.
– Išgis, – tarė šeimininkas. – O tuo tarpu pasikinkykite ožį ir ardami nepasigailėkite per kailį jam gerai užvažiuoti.
Pūkščia ožys žagrėje, net putos jam drimba, ir vis tik galvą aukštyn kiloja – žiūri, ar toli vakaras. Vakare atsiduso tiktai ožys, o jautis ir klausia:
– Na, kas girdėtis?
– O kas girdėtis!.. Šeimininkas galanda geležį ir sako: „Jei jautis iki rytojui neišgis, reikės pjauti“.
Ūkininkas, girdėdamas jų šneką, negalėjo užsiturėti nesijuokęs. O ūkininkė prikibo: pasakyk ir pasakyk, ko juokeisi.
– Nė už kokius pinigus negaliu pasakyti, nes jei pasakyčiau, tai tuojau mirti reikėtų.
– Tai kas, kad ir numirsi, tik pasakyk!
– Na, gerai, – tarė ant galo, negalėdamas atsikratyti nuo pačios. – Pasakysiu.
Ir pradėjo rengtis ant mirtinos: pasidarė alaus, liepė prikepti pyragų, nusiprausė, apsitaisė, padalino šunims duonos ir atsigulė ant lentos, pasirengęs mirti. Šunes, numanydami, kad ūkininkas netrukus mirs, nė duonos neėdė.
Kur buvęs, kur nebuvęs atbėga gaidys, kapt duoną ir pradėjo lesti. Šunes – rūgot:
– Kaip tau ne gėda?! – sako. – Ūkininkas miršta, o tau nėmaž nerūpi, negaila, dar lesi duoną, ne tau paskirtą!
– Kad ūkininkas mulkis, todėl ir miršta! – atsakė gaidys. – Aš turiu dvidešimt keturias pačias ir tai suvaldau, o jis tą vieną teturi ir tos negal suvaldyti...
„Teisybę gaidys šneka!“ – tarė sau šeimininkas ir tuojau strakt nuo lentos, atsistojo ir kad pradės čaižyti vadelėmis savo pačią, kad pradės čaižyt!
– Šit, – sako, – del ko juokiaus!

FIKSUOTOJAS: Steponas Žiupsnys

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 150-152, Nr. 66
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 66
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 7
Mūsų pasakos. 1-asis leid. Vilnius [Tilžė, 1894].

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė? Žvėrių pasakos. Paaiškinimas: namą – Bs. skl. = tvartus

Spausdinti

Atgal