Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7127&FId=10098&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus, jis turėjo pačią, vardu Jadžia. Ale jiedu labai nesutiko, kad ji jam labai priešinga buvo. Kad jis kada, būdavo, jai liepia nors valgyt išvirt, tai jau ji jam nevirs, o kad liepia nevirt, tai ji išverda. Tam žmogui teip nusibodo su jąj gyvęt, kad jis ją neturi kur padėtie.
Ale sykį aina jis in tokias pelkes su maišu malkų, o jai sako:
– Ale tu neik.
Kaip jis liepia neit, tai ji paėmus maišą ir aina. Atėjo, rado jie krosnį akmenų. Sako:
– Tu tų akmenų neimk.
Toj sustojus jau ir dedasi akmenų in maišą. Sako:
– Tik nedėk daug.
Toj prisikrovė ir neša. Aina per tokią balą. Jis tuščiom perėjo, o ji kaip vilko akmenis, bala pratrūko, ir nuskambėjo toj jo Jadžia. Parsinešė jis malkų, išsivirė valgyt. Perbuvo vieną, kitą dieną, jau jam vienam – nė šis, nė tas. Sako:
– Kokia buvo pati, tokia, o vis buvo geriau.
Pajėmė kirvį ir aina in tą balą žiūrėt, sako: „Ar tik kur aš ją nerasiu“. Atėjo pas tą balą – girdi jis, kad toj baloj atsišaukia. Jis an virvės pririšo kirvį, nuleido, mislydams, kad jo pati užsikabys. Ale užsikabino už kirvio, jis traukia, ale ištraukė – nė šis, nė tas, nė ten žmogysta, nė gyvulys, lyg būtų veršis, ale ragai nulaužti. O tai buvo velnias. Sako:
– Ko tu nori, žmogeli, kad aš padaryčia, ką tu mane išgelbėjai?
– Aš nežinau, ką tu man padarytum.
– Na, tai aš aisu pristosu žmonis, o tu trissyk galėsi ait gydyt. Ale ketvirtusyk jau tu neik, ba jau man teksi.
Tas velnias tuo nubėgo inlindo in kunigaikščio dukterį, ėmė toj durnavot ir per ją pradėjo šnekėt, kad ją nieks neištaisys, kaip tik toks ir toks žmogus. Išgirdo tokią kalbą, tuo jį pargabeno, o jis kaip tik atėjo prie sergančios, tuo tas velnias pabėgo. Pana liko sveika. Jis no to kunigaikščio gau dikčiai pinigų. Tas velnias nubėgo inlindo in karaliaus dukterį – tuo ir ta ėmė durnavot. Jau kaip dažinojo, kad jis kunigaikščio dukterį išgydė, jį tuo ten pakvietė. Jis kaip tik atėjo, velniuks pabėgo, toj pana liko sveika. Už tai jis gau daug vėl pinigų. Tas velnias nubėgo pas kitą karalių ir vėl inlindo in dukterį. Jį pašaukė – jis vėl išgydė. Jau jam gana gydymo, jau jis surinko daug pinigų. Ale tas velnias nubėgęs inlindo in karaliaus sūnų. Dabar jau žino daktarą, šaukia jį, kad išgydytų, – jau jam nevalia, jis neina. Sako:
– Visur gydei, o pas mane neini, tai tau reik galvą nukirst.
O kaip jau jis turi gerai pinigų, gaila jam galvos. Sako:
– Suvadykit kokią keturiasdešimts bobų.
Pašaukė tuo kiek bobų. Atėjo jis pas tais bobas ir sako jom:
– Aš kaip barkštersu in duris, tai jūs rėkit visos ansyk: „Jadžia, Jadžia!“
Dabar tas daktaras inėjo pas tą karaliūną, o tas velnias šoko jau jį smaugt, jis barkšterė in duris – tos bobos kaip suriko:
– Jadžia, Jadžia!
Tas velnias sustojo ir klausia:
– N’o kas čia teip rėkia?
Sako:
– Pamatė mano pačią ateinant, tai šaukia „Jadžia“, kad aitų vėl tave smaugt.
– Kad ji čia ateina, tai jau aš bėgsu šalin. Jau aš buvau jos naguos, ji man ir ragus nusukino.
Tas velnias pabėgo, o tas karaliaus sūnus liko sveikas, o jis gau daugybę pinigų no to karaliaus ir jau vedė kitą pačią, turtingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 112-114, Nr. 41
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 41
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal