ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7128&FId=10085&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno žmogus. Toks jis vargšas buvo, juog nieko ant svieto neturėjo. Apsitaisė jis sykį, kaip galėjo, ir išėjo į svietą. Sutiks kokį nors žmogų ir klausia:
– Kodel aš nieko neturiu?
– Ar turi kokį nors darbą?
– Ne, neturiu.
– Kad neturi darbo, – sako jam žmogus, – iš kurgi tu ką turėsi!..
Ir eina vargšas toliaus, klausinėdamas, kodėl jis nieko neturįs. Ir atėjo jis į vieną miestą. Eina per miestą, žiūri – sodas, o po tą sodą vaikščioja karalius su karaliene. Prieina jis prie karaliaus ir klausia:
– Kodel aš nieko neturiu?
– Ar moki skaityti, rašyti arba šiaip kokį nors amatą?
– Ne, nemoku.
– Iš kurgi tu ką turėsi, kad nieko nemoki!..
Eina vargšas toliaus ir mato – rūmo prieduryje karaliaus duktė sėdi. Prieina jis prie jos ir klausia:
– Kodel aš nieko neturiu?
– Ar tu jau vedęs?
– Ne, dar nevedęs.
– Parvesk, ir turėsi, – atsakė karalaitė.
Nusijuokė vargšas ir nuėjo sau.
Karalius matė, kaip jis juokės, ir užėjo jam noras patirti, ką jam karalaitė pasakė. Ir klausia jisai karalaitės:
– Ko tave tas žmogus klausinėjo?
– Gi klausė, kodel jis nieko neturįs.
– O ką gi tu jam atsakei?
– Nesakysiu.
– Pasakyk!
– Nesakysiu.
Nors ją karalius kiek įmanydamas spyrė, kad pasakytų, bet nėkaip prispirti negalėjo. Tada liepė karalius suieškoti tą žmogų. Surado vargšą, atvedė pas karalių, ir klausia jo karalius:
– Ko tu karalaitės klausei?
– Klausiau, kodel aš nieko neturiu.
– O ką gi ji tau atsakė?
– „Parvesk, ir turėsi“.
Kad užpyks karalius ant dukters:
– Kaip tai, – sako, – jis dar nevedęs teip vargingai gyvena, o kas su juo bus, kaip parves ir vaikų susilauks?! Kad tu jam tokią patarmę davei, eik su juo ir gyvenk!
Ir išvarė karalius dukterį drauge su tuo vargšu žmogum. Nuėjo juodu į kitą miestą, ir sako karalaitė vargšui:
– Aš persitaisysiu kitais drabužiais, o tu nunešk mano karališkus drabužius pas tą pirklį, kur mano tėvas visados pirkinius ima, ir parduok už tiek ir už tiek rublių. O kad klaus, keno tie drabužiai, atsakyk, kad tavo pačios.
Nunešė vargšas drabužius pas pirklį, pasakė prekę, o pirklys ir klausia:
– Iš kur tu tuos drabužius gavai?
– Tai mano pačios.
– Tu juos pavogei!
– Tai mano pačios, – vis sako vargšas.
Užpyko pirklys, atkvietė paliciją ir liepė tą žmogų sujimti.
– Iš kur tu tuos drabužius gavai? – klausia palicija.
– Tai mano pačios.
– Jei bus pačios, – sako pirklys, – aš atiduosiu visą savo gėrybę.
Gerai. Ir sujėmė vargšą, o pirklys pasirašė atiduosiąs visą savo gėrybę, jei tie drabužiai būsią jo pačios.
– O kurgi ji yra, ta tavo pati?
– Gi už miesto, laukia manęs sugrįžtant.
Ir nuvedė juos pas karalaitę. Kaip tik pamatė, – tuojau visi pažino. O karalaitė ir sako jiems:
– Kam jūs varginate tą žmogų? Tai mano pats.
Nuleido nosį pirklys ir turėjo atiduoti vargšui visą savo gėrybę.
Ir persikėlė vargšas su karalaite į pirklio namus. Viso ko buvo lig noru, tiktai reikėjo dar pinigų. Nuaudė karalaitė juostą, išsiuvo brangiais akmenimis ir liepė vargšui nešti ir parduoti. Prisirišo vargšas tą juostą ant žalgos, – žinai, prastas žmogus, – ir nešiojas po miestą. O tame mieste tiktai vienas pirklys teturėjo panašias juostas. Pamatė jis tą žmogų pardavinėjant ir klausia:
– Iš kur gavai tu tą juostą?
– Tai mano pačios.
– Prisipažink, kad pavogei!
– Tai mano pačios.
Tuo tarpu prisirinko daugiaus pirklių. O žinai, žydas už žydą ir pirklys už pirklį visados užsistoja: visi iš vieno sako, kad ta juosta vogta. O vargšas vis sako:
– Tai mano pačios.
Sudėjo tada pirkliai po du tūkstančiu ir sako:
– Jei ta juosta bus tavo pačios, tai pinigai tegul bus tau.
O kad vargšas atvedė juos pas karalaitę, ta pradėjo ant pirklių bartis, kam jie jos vyrą be reikalo užkabinėja. Nusigando pirkliai, atidavė vargšui sudėtus pinigus ir sugrįžo namolei it šunį lupę. Dabar viso ko ganėjo: ir pinigų, ir šiaip jau visokių gėrybių.
Gyvena sau vargšas su karalaite laimingai. Ir atsiunčia karalius savo tarnus, kad išduotų tiek ir tiek pirkinių.
– Tegul pats karalius atvažiuoja, – sako karalaitė, – kitaip neišduosim.
Sugrįžo tarnai ir pasakė, kad teip ir teip: nenori pirklys išduoti pirkinių: „Tegul, – sako, – pats karalius atvažiuoja“.
– Kaip? Ar „tegul pats karalius atvažiuoja“? Gerai, pakinkykit arklius.
Pakinkė. Ir išvažiavo karalius. O karalaitė žinojo, kad tėvas labai užpyks, ir del to pasivilko po apačia geležinius drabužius. Atvažiavo karalius, iššoko iš ratų ir tiesiog prie karalaitės. Kad duos jai kardu per pečius! Bet kardas atšoko. Tada tiktai karalius atsikvošėjo ir pažino savo dukterį. Negalėjo jis atsistebėti:
– Kaip tu čia, – sako, – patekai?
Teip ir teip. Ir apsakė karalaitė savo tėvui, kaip atsitiko.
– Tavo teisybė, – tarė karalius, užrašė jiem pusę karalystės ir dar tą patį vakarą pakėlė vestuves. Ant tų vestuvių ir aš buvau, kuodelyje sėdėjau ir į vestuvininkus žiūrėjau, o ką girdėjau ir mačiau, žodis į žodį užrašiau.

FIKSUOTOJAS: Steponas Žiupsnys

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 152-155, Nr. 67
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 67
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 8
Mūsų pasakos. 1-asis leid. Vilnius [Tilžė, 1894].

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės?

Spausdinti

Atgal