Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7136&FId=10105&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks karalius, jis turėjo vieną sūnų. Tas, kaipo karaliaus sūnus, jau viską mokėjo, ale da jis nemokėjo muzikantaut. Sako:
– Tėvai, leisk tu mane mokytis muzikantaut.
Tėvas sako:
– Muzikantysta tai nėr reikalinga, ale kad teip nori, tai gali ait mokytis, o kad išmoksi, tai tau bus linksmiau ant svieto gyventie.
Jis išsimokino gerai muzikantaut, tai kaip būdavo pas tėvą balius, tai jis, būdavo, pagrajija jiem. Kad kokia pakyla puiki veseilia, o jį paprašo, tai jis aina palinksmyt.
Ale vieną vakarą atėjo toks ponaitis, sako:
– Aime pas mus an vakaruškų. Savo smuiką gali neimt: pas mus yra labai gerų smuikų.
Paklausė jis jo ir išėjo su tuom ponaičiu. Aina jiedu, aina – jau tas karaliaus sūnus pailso, sako:
– Kur mudu čia ainam, kad aš jau pailsau?
– Na, tai kabykis an manęs, tai aš tave panešėsu.
Jis kaip tik užsikabino, tas ponaitis tik švilpterė, ir jau – pekloj. Ten toki gražūs pakajai – veseilia. Padavė jam smuiką, jis rėžia, o tie ledakiejai šoka. Ale jis ten jiem rėžė rėžė – pasirodė ten jam toks senis, sako:
– Ar tu žinai, vaike, kur tu čia dabar asi?
Sako:
– Kas?
– Tu asi pragare. Tu misliji, kad tu čia rėži an smuikos – an kumelės galvos. Ir tu jau iš čia niekad neišeisi. Tu sakyk jiem, kad „Aš negaliu an tos smuikos jūsų rėžt, aš turu ait savo atsinešt“.
Teip jam pasakius, tie šokikai sako:
– Čia gana gera smuika, tik rėžk!
– Ne, aš daugiau nerėšu – ainu smuiką atsinešt.
– Na, kad aini, gali ait, ale tave vieną negalim leistie.
Pridavė tokį kreivį vadovu. Aina jiedu. Kada jau atkeliau netoli jo miesto, klausia karaliūnas:
– Kodėl tu toks kreivas?
– Aš kitąsyk atsiguliau į molmedį. Atėjo boba, ėmė tą molį vartyt ir vis grūst. Paskui padėjo an tokios lopetos ir mane norėjo mest in pečių prikūrytą, tai aš, pamatęs, kad man jau karšta bus, verčiausi no tos lopetos ir išsisukau koją – labai brudą bobą tuosyk patikau.
Tas karaliūnas sako:
– Tai mano motina teip tave kankino.
– Ar tai tavo motina tokia bjauri? Tai jau aš pas ją daugiau neisu!
Pametė velnias karaliūną ir nukulniavo atgal in peklą, o tas karaliūnas sugrįžo atgal pas tėvą ir daugiau jau nė į rankas neėmė smuikos.

PATEIKĖJAS: J. Ramanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 122-124, Nr. 48
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 48
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal