Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7137&FId=10087&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toksai vaikins, jis, būdavo, mato velnius. Sykį jis nuvėjo in veseilią, pamatė per durių skylutę velnią bešokant terp šokėjų. Jis kaip tik inėjo in stubą, teip ir griebė mušt tą velnią, o kiti nieko nematė, su kuo jis čia raujasi. Jis tą velnią – mušt, draskyt, o tas velnias jo prašytis, kad paleistų. Sako:
– Aš tave neleisu.
Sako tas velnias:
– Aš tau duosu, kiek tu nori, pinigų, tik tu mane paleisk.
Sako tas vaikins:
– Aš daug nenoru. Tu man pripilk šitą skrybėlę, tai man bus gana. Jei nori, aiva pas mane namon, galėsi man pripilt.
Parėjo jiedu. Tas velnias nubėgo pinigų. O ten pas juos buvo sklepas. Jis ėmė išpjovė skrybėlės dugną, užstatė an sklepo langelio, o tas velnias atvilko gerai pinigų, išpylė in tą skrybėlę – nuskambė in sklepą. Velnias atnešė daugiau, išpylė – vis nematyt. Tas velnias nešė nešė, o ten kol galė, tai pylė in tą sklepą, o paskui tepjau velnias, surinkęs iš visur, pripylė lygmala tą skrybėlę, o pripylęs nuvė sau padaukais. O jis su tiek pinigų ir neblogai sau gyveno.
O tas velnias kaip jau atstojo no to vaikino, tai jis nukuduliavo in vieną karalystę ir pristojo to karaliaus dukterį. Būdavo, dieną ji tyka, o naktij ją mėto, tranko ir visaip kankina. Tas karalius visur išleido raštus, kad kas atsirastų o tą jo dukterį išgydytų, tai būtų žentu.
Tas vaikins pamislijo, rasi, sako, tas velnias tenai nusi¬vilko. Aina jis pas tą karalių. Užėjęs pas vieną gyventoją to miesto, sako:
– Aš norėčia ait pas tą poną pažiūrėt – gal aš ją išgydyčia.
Tas žmogus nuvėjęs pasakė karaliui – sako, kad atsirado čia toks žmogus, ką norėtų tą karaliūnaitę išgydyt. Karalius tuo jį vadino pas save. Tas vaikins atėjo pas sergančią – pamatė, kad ten tas pats velnias. Sako tas velnias:
– Ko tu čia atėjai?
Sako:
– Atėjau pas tave pažiūrėt, kaip seniai mačiau.
O jis turėjo vienam kišeniuj prisipylęs riešutų, o kitam – kulkų. Dabar tas vaikins kremta riešutus. Tas velnias klausia:
– Ką tu čia kremti?
Sako:
– Riešutus. Ar nori ir tu?
Sako tas velnias:
– Gali duot.
Tas padavė jam tų kulkų. Tas velnias kulkas kremta, kad net iš dantų žarijos krinta. Vis tas – riešutus, o tas – kulkas. Ir jis graužė iki gaidžių. Ale jau tas velnias nor keliaut, kur jam reikia. Kaip tik žengė per slankstį, gaidys – kakariekū! Iš to velnio tik smala pasiliejo, prapuolė. Toj pana liko sveika, o tas karalius juodu apženijo, o po tėvų liko karalium.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 124-125, Nr. 49
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 49
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal