Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7138&FId=10106&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senis Dainora pasakodavęs šią pasaką.
Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apė mus visur buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn, ir kepurė nukrisdavo. Visokių žvėrių ir paukščių baimės buvo. Išėjus ing krūmus būdavo tetervų, jėrubių, tai su pagaliu prisidaužydavai, kiek tik norėjai, be jokio ginklo.
Vieną sykį teip aš išėjau ant meškų. Man atminant da jų daugiau buvo. Vaikščiojau vaikščiojau – nieko nesutikau. Atsisėdau teip ant šiekštos pasilsėt. Ale kas tai – šiekšta po manim lyg kad sukrutėjo. Aš atsistojau, apsidairiau aplink – nieko nematyt, ir vėl atsisėdau. Po valandai ir vėl sukrutėjo, net mane pajudinu. Aš pašokęs atsitraukiau tolyn, įsitėmijau vietą ir nuėjau namo. Beeinant namo sutikau susiedų vyrus, apipasakojau jiems apė savo nusitikimą. Jie iš manęs pradėjo juoktis, ale bet mes sutarėm, muškietas pasiėmę, aitie pažiūrėt. Susirinkum ar aštuoni šauliai ir ant rytojaus rytmetyj anksti, saulei tekant, nuvėjome ing tą vietą. Parodžiau šiekštą, sustojome teip par kokį dvidešimts žingsnių nog šiekštos ir iššovėme visi vienu kartu – tiktai trūnės iš šiekštos pūstelėjo. Ogi žiūriam – išlenda pro galą šiekštos gyvatė storio kaip gers kazilas, tep nog dviejų ar daugiau sieksnių. Galai abudu – buožė ir vuodega – vienoki, kaip kirste nukirsti. Tiktai tame gale, ant kur aina, po papilve žymu lyg kad kokia skylė ar žabtai, ale tikrai išmanyt negalima, nes artyn bijojome prieit, ale tik iš tolo sekėme. Kaip tik ji išlindo, tuojaus šovėme dviese ar trise. Kiti tuojaus nubėgo namo, o mes trise pasilikome ir tyčia žiūrėt susitarėme, kur jau ji ais. O jiji kaip tik išlindo iš po šiekštos, o mes su šūviais keliais pasveikinome, tiktai susilenks ing pipkę, vuodegą prisitrauks prie galvos*, o kuprą sulenks ing spriktą ir kaip tiesis, kaip duos šuolį, tai teip kelis sieksnius ir nulekia. Teip jinai lėkė lėkė, o mes vijomės vis įdurmu ir atsivijome pro Armenaitį, Armeną liki Nemono. Ties Ilguva ji ėjo ing Nemoną ir po tiesumui parplaukė ing Užnemunę. Daugiau jos anė jai pavėdžių gyvačių nesitropijo matyt, ale mano jaunystėj šnekėdavo, kad kitąsyk netoli Armenaičio padarė ant gyvatės medžioklę ir užmušė tokią kaip rąstą. Tai, sako, cielus metus aplink smarvė buvus, pakol jiji supuvo, o to vieto, kur jiji supuvo, kelis metus žolė neaugus, mat žemė nuodų buvo prigėrus.

FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Seredžius, mstl., Seredžiaus sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Seredžius, Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 157-158, Nr. 69
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 69
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: gyvatės pasakojimas. Paaiškinimas: g a l v o s – Bs. skl. buožės

Spausdinti

Atgal