Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7153&FId=10121&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks gaspadorius, jis turėjo sūnų ir dukterį. Jis buvo labai bagotas. Su pagelba velnio jis turtą surinko, o apė tai nieks nežinojo. Leido jis vieną vaiką mokytis. Tas vaikas išsimokino, pastojo kunigu, gyveno parapijoj. O tas tėvas to kunigo apsirgo ir jau jautėsi, kad mirsiąs. Insakė sūnui, kad jis kaip numirs, tai jį po mirties pirmiau nuneštų in pirtį, o paskui po nakčiai parnešt namon ir pašarvot.
Ale atėjo in tąsyk toks ubagas. Jis girdėjo tą tėvo kalbą, ir tuo po tai kalbai tėvas numirė. Teip tas ubagas drąsus labai buvo: jis tuo numirėlį in pirtį ir pasikavojo už krosnies. Ale atnešė tą negyvėlį in tą pirtį, uždarė, o tą senį pajėmė baimė, jau jis pradėjo poteriaut. Naktij atėjo velnias, pajėmė tą negyvėlį, kaulus iškrėtė, o in skūrą pats inlindo.
Anryt tėvą parnešė namon, pašarvojo an lentos. Ale nusiuntė parvežtie tą kunigą an laidotuvių. O tas ubagas aina keliu priešai patiktie kunigą. Patiko tą kunigą, pagarbino, o paskui sako:
– Prašau, kunigėli, sustokit.
Tas kunigas sustojo. Sako tas ubagas:
– Važuojat palaidotie tėvą?
Sako kunigas:
– Teip.
– Ale, – sako tas ubagas, – tėvas prieš mirsiant insakė sūnui – sako: „Kaip aš numirsu, tai jūs mane pirmiausia nuneškit in pirtį, o po nakčiai, – sako, – jūs mane parneškit ir pašarvokit“. Aš tą viską girdėjau, tai aš nuvėjau in tą pirtį, užsislėpiau už krosnies. Atnešė tėvą in pirtį, vakare atėjo velnias, iškrėtė kaulus, o in skūrą pats inlindo ir dabar guli pašarvotas.
Tas kunigas sako:
– Šen sėsk pas mane in vežimą – jei bus teisybė, tai tu turėsi toj vietoj, iki gyvas būsi, duoną, o jei neteisybė bus, tai aš tave žinosu kur padėt.
Tas kunigas sugrįžo atgal prie bažnyčios, pajėmė kamžą, stulą, knygas, katilaitį, krapylą ir švęsto vandens, o tas ubagas sako:
– Jau dabar gerai, kunigėli, šventykit.
Atvažiavo tas kunigas namon ir sako:
– Tai tėvas numirė.
Ale jis jį nė nesveikino, nė nieko, tik tuo apsirėdė ir ėmė šventyt – nebijo, guli, kaip guli. Jau ir tas ubagas ėmė poteriaut. Tas kunigas ėmė liet vandeniu an galvos – biskį sukrutėjo. Tas ubagas pamatė, kad sukrutėjo, sako kunigui:
– Da daugiau šventykit.
Tas kunigas ėmė poteriaut. Kaip liejo vandeniu ant jo, tas velnias jau nedalaikė ir išbėgo, palikęs tą skūrą. Paskui tą tėvo kūną nuvežę pakasė baloj. O tas ubagas gavo ten duoną iki paskutinių dienų gyvenimo savo.

PATEIKĖJAS: Vladas Vaitukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 145-146, Nr. 62
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 62
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal