Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7157&FId=10125&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąsyk toks ūkinykas. O kaip kitąsyk durpų nežinojo kastie, tai malkom kūrydavo ir turėdavo jas vežtie iš girios.
Ale sykį nuvažiau in girią malkų. Su malkom važuojant, susyk stojo arkliai ir neveža. Ir ką jis nepriplakė savo tuos arklius – neveža, ir gana. Ale ateina toks žmogus, – o tai buvo velnias, pasivertęs in žmogų. Sako tas žmogus:
– Pažadėk tu man, ką namie nepalikai, tai aš tave iš čia išgelbėsiu.
Tas žmogus pasimislijo, kad visus paliko namie, ir parašė jam teip, kaip jis norėjo, kad už dvidešimts vienų metų jis atsims. Ir kaip tik teip padarė, teip ir išvažiau. O kad parvažiau namon, rado užgimusį sūnų. Jis niekam nieko nesako apė tokį atsitikimą, tik vis vaikščioja nuliūdęs.
Tas vaikas auga. Jau paaugo, leidžia jį mokytis – jam mokytis sekasi, kad jis tuo pabaigė mokslinyčias. Jis buvo dvidešimts metų – pasišventino ant kunigo. Kada tėvas pamatė jį kunigu, jis visai nuliūdo, o tas kunigas klausia tėvo:
– Tėvai, dėl ko tu teip liūdi?
– Ką aš nebūsu liūdnas, kad aš tave, vaikeli, da negimusį pažadėjau velniui! Kaip tau sueis dvidešimts vieni metai, tai tave velniai neš.
– Tai nieko, aš ne jiem tarnauju ir jiem neteksu.
Kaip jau jam baigiasi paskutini metai ir paskutinė diena, jis pajėmė knygas, švęsto vandens, krapylą ir laukia velnio. Susyk tik iškilo vėtra, ir tie velniai nunešė tą kunigą in kitą svietą, in užkeiktą karalystę ir paleido girioj an tokio didelio kalno.
Dabar tas kunigas apsidairė, kad nieko daugiau nematyt no to kalno, kaip tik girios aplink. Aina jis no to kalno. Ėjo ėjo per girią, rado tokį sklepą. Norėtų ineit in tą sklepą – durys uždarytos. Jis ėmė barškyt barškyt. Atdarė jam duris velniai. Jis kaip pamatė, kad ten būklė velnių, jis kaip ėmė šventyt, maldas skaityt – iš tų velnių tik smala pasiliejo, ir iškilo toj karalystė an viršaus. Paskui jam tenai pastatė bažnyčią, ir jis tenai buvo iki mirties, o po mirties jį ponas Dievas prijėmė in dangų.

PATEIKĖJAS: Matulaitis iš Matarnų

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Gražiškiai, sen., , Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 151-152, Nr. 66
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 66
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal