Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7159&FId=10127&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo bernas pas gaspadorių septynis metus, algos gau už septynis metus miežio grūdą ir maišą. Jis insidėjo miežio grūdą in maišą ir aina. Atėjo in vieną dvarą, apsinakvojo. Anryt klausia tas ponas:
– Ką tu čia neši šitam maiše?
Sako:
– Aš čia nešu septynių metų algą.
Tas pons sako:
– Na, parodyk.
Jis pajėmęs maišą pakrėtė – išpuolė viens miežio grūdas. Ale ten vaikščiojo kurkinas – tas kurkinas tą grūdą prarijo.
– Na, dabar kas bus? Suvedė mano septynių metų algą!
O pons sako:
– Na, tai ką aš dabar darysu – imk, veskis kurkiną.
Tas bernas tą kurkiną – in maišą ir aina. Atėjo in kitą dvarą, apsinakvojo, tą kurkiną pasileido iš maišo. O ten buvo avinas stuboj sidabrinėm vilnom, o mašna auksinė. Tas avinas, pribėgęs prie to kurkino, davė ragais ir užmušė. Dabar sako tas bernas:
– Kas dabar bus? Mano septynių metų algą užmušė.
– N’o tai ką aš dabar darysu? Veskis tą aviną, – pratarė ponas.
Pajėmė tą aviną už ragų ir vedasi. Atsivedė in pirtį, tą aviną paliko, o pats užsilipo an aukšto. In tąsyk ateina trys mergos maudytis in pirtį. Pamatė, kad toks gražus avinėlis, tuo viena prie vilnų, kad sidabrinės vilnelės, o viena prie mašnelės tuo čiupinėt, kad labai graži, auksinė. Kaip tik nagus prikišo, teip ir prilipo. Vedasi tas bernas aviną – ir tos trys mergos nuogos aina paskui.
Atvažiuoja ponas rūkydams pypkį. Pamatęs, kad tokią dailią baiką vedasi: „Na, – sako, – aš tik tą jų baiką išskirsu“. Jis karštą pypkį prikišo prie subinės mergai – pypkis prilipo, prie pypkio – ponas, ir vedasi visus.
Pamatė velnias su didele mašna, kad vedasi tokią dailią baiką, – šoko tas velnias, šoko in vidurį, mislydamas išskirtie. Kaip šoko in vidurį – ir tas liko. Dabar vedasi jau jis visus.
Teko jam vestis per vieno gaspadoriaus kiemą, o tas gaspadorius vėtė žirnius. Pamatė, kad tiesiog atsiveda per klojimą, jis nespėja prašluot žirnius, – pamatė, kad to velnio labai didelė mašna velkasi, sako: „Jis su tąj mašna man nušluos žirnius“. Jis pagriebė už mašnos, sako: „Pernešu per klojimą“. Kaip tik pajėmė už mašnos – ir tas jau aina.
Ale atėjo tas bernas pas karalių. Teko jam ait pro pakajus, o to karaliaus duktė sirgo, ir jau ją nieks neapsijėmė išgydyt. Pamatė, kad tokia daili baika, suriko:
– Tėti, tėti, žiūrėkit, kas čia ateina!
Ėmė juoktis. Kaip tik prasijuokė, – ji gerklėj turėjo skaudulį, – tas jai skaudulis, kaip prasijuokė, trūko gerklėj, ir ji pasveiko. O tas karalius davė jam daugybę pinigų už išgydymą dukters. Jis jau paleido savo muziką, ir su tais pinigais jau jis gražiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 154-156, Nr. 68
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 68
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal