Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7160&FId=10128&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks vyras. Jis sykį nuvėjo in girią malkaut. Žiūri, kad ateina meška. Jis, tos meškos išsigandęs, inlindo in krūmą. O ta meška atėjo pas tą krūmą ir atsigulė. Ale jis tam krūme būdams užmigo, o kad pabudo, žiūri – šalia jo guli merga iš tos meškos. Tai ką jiedu darys? Ėmė ir apsiženijo.
Sulaukė jiedu sūnų. Tas sūnus kaip paaugo, tai, būdavo, guli ir guli an pečiaus. Ale toji mama sako:
– Tėvai, kas bus, kad tavo sūnus guli ir guli an pečiaus?
O tas sūnus buvo labai drūtas. Sako tėvas:
– Guli ir guli, nors nuvažiuotum in girią parvežt malkų.
O tas sūnus sako:
– Na, tai jūs man sakykit.
Tuo pasikinkė arklius, nuvažiau in girią, prisikirto medžių, prisikrovė gerai – arkliai tie jo nepaveža! Jis nubėgo in girią, pasigau porą meškų, atsivedė, arklius paleido, meškas pasikinkė ir parpyškėjo. An kiemo sustojo, atėjo in stubą, sako:
– Aikit iškinkyt.
O tie atėję pamatė, kad su meškom parvažiau, persigandę – in stubą, sako:
– Meškos vežime pakinkytos.
O jis sako:
– Tai jūs man vyrai, kad jūs mano arklių negalit iškinkyt!
Nuvėjęs iškinkė ir tvarte pašėrė, sako: „Da gal reiks rytoj važuotie“, – atėjęs ir vėl guli an pečiaus. Toj motina sako in tėvą:
– Matai, koks jis pajėgus. Jis kada užpykęs tai mus visus užmuš.
Kitą dieną tėvas sako:
– Važuok in pragarą. Aš ten palikau du maišu miltų, tai tu juos man parvežk.
– Gerai, – sako sūnus, – galėsu nuvažiuot.
Pasikinkė jis savo meškas, tai kaip bematant buvo pragare. Kaip tik atvažiau, tuo sako velniam:
– Atiduokit jūs man du maišu miltų, mano tėvas čia paliko.
– Ką tu čia šneki, koks čia tėvas gali pas mus paliktie?..
– Tai ką, jūs gerumu nenorit atiduotie?
Jis turėjo drauge tokią geležinę lazdą, tai kaip jis ėmė duot tiem velniam, kaip ėmė duot! Tuo tie velniai atidavė jam porą maišų miltų. Jis tuos miltus parvežęs ir vėl atsigulė an pečiaus.
Tas tėvas pamatė, kad jis iš pragaro sugrįžo, – tai jau su juom bėda! Kitą dieną sako tėvas:
– Važuok in pragarą, aš ten palikau tris bačkas: vieną – su auksu, kitą – su sidabru, trečią – su deimantu.
– Na, tai ko tu vakar nesakei? Aš bučia viską ansyk parvežęs, o dabar man antras žygis. Ale, – sako, – ką gali daryt? Nuvažuosu da sykį su velniais pasipeštie.
Pakinkė meškas ir tuo atsidūrė pekloj. Sako:
– Atiduokit mano tėvo tris bačkas su pinigais.
Tie velniai sako:
– Žmogau, kokių tu čia nori bačkų? Kokias tu čia padėjai?
– Tai ką, da mislijat ir neduotie?
Jis su tąj savo lazda kaip ėmė duot, kaip ėmė duot – tie velniai kaukdami atnešė jam tais bačkas. Jis susidėjęs tais bačkas ir išvažiavo. Ale tie velniai jį – vytie! Atsivijo. Tuo vieni meškas laiko, kiti rita bačkas. Jau jis mato, kad blogai, tai kaip jis ėmė su lazdele tiem velniam duotie, tai tie tuo atsidūrė pragare, o jis parvežė tais bačkas. Aukso, sidabro bačkas atidavė tėvui, o deimanto bačką užsidėjo an pečių ir sako tėvui:
– Likit sveiki – aisu in svietą vandravot: jau aš matau, kad čia man ne gyvenimas.
Ir išėjo sau. Nuvėjo in tokią girią, priėjo tokį dvarą – nieko, o nieko nėra. Yra visokių daiktų, o žmogaus jokio nėra. Perbuvo per dieną, vakare atsigulė in lovą. Ale atėjo pas jį tokia pana, sako:
– Čia užkeiktas dvaras, tai kad tu šiąnakt čia iškęstum, tai iškiltų tas dvaras, ir aš būčia balta, ir mudu apsivedę galėtume čia gyvętie.
Toji pana prapuolė, o kaip tik gerai sutemė, su vėtrom, su muzikėm privažiau tų velnių in tą dvarą, pradėjo visi šokyt tą paną. O tas su tąj lazda atėjo pas juos, sako:
– Ar jau jūs, bjaurybės, čia? Seniai gavot jūs no manęs – aš jum šiandien ir vėl gerai duosu!
Atėmė nog jų tą paną, pasistatė pas save, o pats atsistojo an durių ir sako:
– Dabar jus laikysu iki gaidžių, o paskui ką duosu, tai duosu!
Tie velniai palaukė palaukė, jau mato, kad gero nebus, jau jie vėl gaus lazdų, tai visi kaip rovė, išgrovę galą pakajaus, ir daugiau nesugrįžo in tą dvarą. O jiedu su tąj pana apsivedė ir gyveno tame dvare.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 156-159, Nr. 69
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 69
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal