Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7161&FId=10129&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo vieną dukterį. Jis jau paseno, pradėjo ieškot žento. Atsirado šiokių ir tokių, ale atkeliavo viens kunigaikštis, jis labai dailaus veido buvo, tai karalaitė jį pasidabojo. O karaliui, kad ne iš karališkos giminės, tai jis jam nepatiko, ir jo nenorėjo. Tada toj duktė nuliejo tokį iš vaško paveikslą, kaip ji pati buvo, ir jau ji būk numirė. O ji prieš mirsiant pasakė:
– Kap aš numirsu, tai pakol mane in grabą palaidos, kad prie manęs nieks nepriaitų.
Ji indėjo tą vašką in grabą, ir palaidojo in kapus, o ji pati išėjo sau in svietą. O tas, kurs norėjo žentu būtie karaliaus, jis iš tų neapkantų nuvėjo in girią, sako: „Rasi kur galėsu sau smertj padarytie“. Atsistojo an kelmo, išsitraukė kardą, atrėmė sau in krūtinę ir norėjo persidurt – iš užpakalio griebė toks vaiks jam už kardo, atėmė jam iš rankų ir, nulaužęs pusiau, numetė in žoles. Jis perpykęs jį – vytie, pagauti ir užmušt, ale jau jis jam tuo prapuolė iš akių. Paskui, kada jis parėjo in protą, tai tas vaiks su balta skrybėlaite vėl pasirodė jam.
– Tai matai, – sako, – būtum padaręs sau mirtį ir būtum nugramzdėjęs in pragarą! Ar tai tik karaliai gyvena an svieto? Gyvena visoki žmonės! Štai kaip ir aš gyvenu: po svietą vaikščioju, perku, parduodu ir gerai gyvenu.
– Na, tai kad tu mane priimtum, tai aš ir an to pristočia.
– Na, tai gerai, aisim in miestą.
Ir pradėjo jiedu vaizbuot tokiais tavorais, kurie tiko visokiem ponam an balių. Ir jiem gerai sekėsi, kad jie kiekvieną vakarą, būdavo, pasiskaito po kelias dešimtis rublių uždarbio, ir teip jie prekiau pilnus metus.
Po metų jie nuvėjo ant turgaus nusipirktie valgomų daiktų. Ale užsikabina an pečių merga ir sako:
– Neik niekur.
O jis pažiūri, kad tai šneka su juom tarnaitė tos karalaitės, kur numirė. Sako:
– Aš tave ieškau po visus miestus – niekur negaliu atrastie. Dabar jau antras metas kaip ieškau – dabar aime pas karaliūnaitę.
– Ką tu šneki?! Aš pats palaidojau karaliūnaitę in žemę.
Sako:
– Tu nieko nežiūrėk, tik aime.
Jiedu nuvėjo pas tą karaliūnaitę. Jis užklausė:
– Kad mes tave palaidojom, kaip tai dabar gali būtie?
Tada karalaitė jam išpasakojo, kad ji nuliejus vaško tokį pavidalą kaip ji pati ir tą pakavojo.
– O aš, – sako, – su tarnaite išėjau čia ir dabar jau gyvenu antras metas. Dabar mudu važiuokim čia in kitą miestą ir ten tuo susivinčiavosim.
Tep jie tuo nuvažiau in tą miestą. Tuo, kaip tik inėjo in miestą, tep patiko tą savo draugą, su kuriuo vaizbavo. Jis nusidyvijo dideliais dyvais, kaip ans galėjo, nieko nežinodams, teip graitai ateitie. O ans sako jam:
– Mudu susiderėjom, ką gausim pelno, viską pusiau, o tu dabar gavai karalaitę ir jau nori viens paimt, o man pusė prigul.
– Na, kaip mes galim padalyt pusiau žmogystą? Pinigus tai gali ir viską puse dalyt, o žmogystą negalima.
– Kaip tai negalima? Tau vieną naktį toj pana, o man – kitą, tai bus pusė. Ir tu nemislyk, kad tau gerai pereis vienam.
Ir tas velnias jam prapuolė iš akių, o juodu tuo nuvėjo pas kleboną ir susivinčiavojo. Po vinčių jiedu pasirandavojo sau stubą ir būna.
Kitą dieną vėl stojo tas velnias terp jų ir sako:
– N’o kas bus su puse?
O jis jam sako:
– Kurie susivinčiavojo, tai tik tie gali gyventie, o daugiau niekas.
O ans velnias sako:
– Aš ir žinau, kad tai teip, ale man prigul bet pusė.
Tas kunigaikštis perpykęs kaip jau duos tam velniui in sprandą – tas velnias apsisuko tris ailes ir kabarkšt an grindų!
– Na, tai teip man už mano pusę?! Tu rytoj būsi už tai sūde.
Anryt tas velnias padavė skundą, ir jau šaukia an provos: jis jį apskundė, kad šits no kito pačią paveržė. Ale tas kunigaikštis atnešė vinčiaus metrikus, kad jis turi savo pačią. O tas velnias nestojo in sūdą, o kunigaikštis da kyšterėjo kelis raudonuosius sūdžiai ir liko teisus.
Ainant namon iš sūdo, patiko jis vėl tą savo sėbrą velnią.
– O ką, – ans klausia, – ar išlaimėjai provą?
– N’o kodėl aš nišlaimėsu už teisybę?
– Kad ir tu laimėjai, ale kad man nėra pusės, tai nė tau nebus. Kad nebūt, tai nebūt, ir paminėsi tu mano žodį.
Parėjo in savo namus. Toj jo pati, kaip tik jį pamatė, teip puolė ir – negyva! Dabar jis pamislijo, kad ji iš to džiaugsmo apmirė, kad jis iš sūdo liuosas sugrįžo. Tuo pašaukė daktarus – keli susirinkę jokios rodos nedavė. Kaip jis nog jos atsitraukė, tai ji stojo gyva, o kaip jis tik ateina, tai ji vėl negyva. Ir teip jiedu in porą suveit jau negali, o kad jiedu nori pasišnekėt, tai tik per sieną ir teip turi rėkt, kad visas miestas turi girdėt. Dabar jiedu pervargo visus metus, an galo [jis] parašė laišką pas savo pačią, sako: „Aš aisu kokios nors pagelbos ieškot, vienok jau mudu gyvent negalim“. Jam jo pati atrašė atgal, sako: „Gali ait, o aš liksu tame mieste“.
Jis išėjo, o tas velnias paėmė in savo valdžią tą jo pačią kankyt ir užponavojo visą miestą. Tas kunigaikštis pradėjo klausinėtie, kokią pagelbą jis rastie galėtų. Dagirdo, kad viens karalius turi tokį žiedą, kad su juom gali velnius išgainiot. Nukeliavo jis pas tą karalių, gavo tokį žiedą, atėjo pas pačią savo, tą velnią išginė an marių salos ir pakišo po akmeniu, kur jis gulės iki pabaigai svieto. O paskui jie parkeliavo pas tą karalių – pačios tėvą, sėdo an sosto ir laimingai gyveno iki mirties.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 159-162, Nr. 70
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 70
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal