Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7173&FId=10141&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo kitąsyk trys broliai: du išmintingu, o viens durnius – visai kvailuks. Po numirimo tėvų pasidalino jie viską į tris dalias ir pasistatė visi po naują svirniuką. Tiedu išmintingu, kada tiktai nulieka, vyžas pina ir kabina ing svirniukus, kožnas savo, o durnius, ant pečiaus gulėdamas, pelenais bambą trina, su lašiniais pasitepdamas.
Ilgai ar trumpai jie teip gyveno – nežinau, tiktai vienąsyk užprašė juos pas tolimus pažįstamus ing veseliją. Tie išmintingiejai broliai įsitaisė naujus drabužius, nusišėrė gerai žirgus, prieš veseliją už kelių dienų jau pradėjo praustis, muiluotis, kad tikt gražesniais būti, o durnius guli sau ant pečiaus ir trina pelenais bambą.
Tą dieną prieš veseliją, pavakariais apsitaisę ir žirgus pasibalnoję, išmintingiejai broliai aina jau joti ing veseliją. Durnius jų prašos:
– Brolyčiai, priimkite ir mane ing veseliją drauge.
Ale kur jie tau priims:
– Tiktai tryk sau pelenais bambą nevambrijęs. Ar nori, kad ir mes žmonėse par tave gėdą apturėtumėme? Lipk ant pečiaus ir žiūrėk namus!
Ką daryt – nabagas užsirabantavo ant pečiaus ir vėl nusitvėrė už savo darbo, o broliai išjojo ing veseliją.
Žinoma, rudenį trumpa dienos. Tuojaus pradėjo temti, sutemo – ir naktis. Durnius oni žiburio nedegė: kam dykai balanas darkyt, – jis savo darbą ir tamsoj galėjo dirbti. Kolek jisai savo bambelę tryni, tai ni jis pats nežino, ale užsimanė aitė lauk – ar tai myžt, ar teip prasivėdyt. Išėjo, pasikvaitė, pasidairė ir jau norėjo grinžti ing vidų, ale išgirdo atbėgant arklį ir apsistojo terpduryj. Atbėgo žirgas – kad jau gražumas, kad jau gražumas, kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia: plaukai kaip žvaigždės žėri, o balnas ir pasamonai dar dailiau. Atbėgęs ir sako:
– Durniau, mušk man par ausį!
Durniui biskį pagailo, dar iš sykio nenorėjo mušt, ale kaip žirgas pradėjo labai prašyt – rėžė. Nesuspėjo užkirst, kaip iššoko iš antros ausies drabužiai, kad jau puikūs, kad jau puikūs, kad miela! Žirgas sako durniui:
– Vilkis tus drabužius ir sėsk ant manę!
Durnius apsivilko, užsisėdo ant žirgo ir marš – latatai! Jojo jojo, jojo jojo, privijo brolius, užkirto po vieną išilgai sveikatos, pralenki. Nujojo ing tą veseliją, kur broliai nenorėjo jo imti, prijojo prie durių ir sustojo. Išėjo visa veselija, meldžia meldžia – prašu, kad tiktai įeitų į vidų. Ale jis neina, sako:
– Tegul išeina pati jaunoji, tai eisiu, o kitaip ne.
Išėjo ir jaunoji, prisiartino, prašo. O jisai ją capt už rankos, ant žirgo užsimeti ir – latatai! Dar veselija norėjo jį sugriebt, ale kur tau, jo jau ir pėdos atšalo. Parjojo namo, įsivedė žirgą ir tą mergą ing svirniuką, žiūr – svirniukyje stovi lova, krėslas ir dar kiti niekniekiai, neatbūtinai reikalingi prie moterų gyvenimo. Užrakino svirniuką, užsilipo ant pečiaus ir vėl trina pelenais bambą.
Jam betrinant parėjo broliai. Parėjo, užkando ir jau taisos gult, o durnius užklausi jų:
– No ką, brolyčiai, ar gerą turėjot veseliją?
– Oi, jau, brolyti, velik ni neklausk. Neverta ni minavot, net piktumas ima.
– Na, tai kodėl? Kaip tai?
– Vat teip. Jojome mes, jojome, jau sutemo bejojant, išgirdum iš užpakalio kasžin ką atsivejantį raitą. Prisivijęs mus, rėžė po vieną skersai nugaros, ir pralenkė. Atjojome in veseliją, žiūrime – ir tas ponas stovia su žirgu kieme. Prašo visi, meldžia, kad aitų ing vidų, ale jisai neaina. Ant galo išėjo prašyt pati jaunoji, o jisai ją capt nusitvėręs užsimetė ant žirgo ir nujojo sau. Veselija susimaišė – teip ir parėjome kaip ing vuodegą papūtę.
– O kasžin iš kur tas ponas buvo? Ar jo niekas nepažino?
– Kas jį pažins, nieks nepažino, tuom ir blogiaus.
– O gal tai aš buvau, brolyčiai?
– Tylėk, durniau, nevambrijęs, nes gausi pagal valgomą! Da jis mat, šmikius, mumis erzis – turi darbą ir dirbk: tryk sau bambą!
Durnius nutilo, visi sugulė ir užmigo.
Po kelių dienų ateina juos vėl prašyt ing veselija. Teka antra jaunesnėja sesuo už tuo paties kavalieriaus. Vėlekus vyresniejai broliai taisos drabužius naujus, kad net braška, pirmos naujausios mados. O durnius nabagas trina sau pelenais bambą, ir gana.
Atėjo diena veselijos, ir vėl vyresniejai joja ing veselija. Durnius vėl jų prašos, kad imtų drauge, ale jiejai atsako ir palieka namus dabot. Durnius gulėjo ant pečiaus, gulėjo, nusibodus gulėt, atsikėlė, išėjo lauk prasivėdyt – ogi kad atlekia, kad atžvengia, kad atprunkščia žirgas, kad kaip po mėnesiu gražumas, viskas žėri, blizga. Pribėga, prieš durnių atsistoja ir sako:
– Durniau, kirsk man par ausį!
Durnius cinktelėjo – ogi kad išlindo drabužiai: kad gražumas, kad kaip mėnesis blizga, šviečia. Apsivilko tuo jaus durnius tais drabužiais, atsisėdo ant žirgo ir nujojo, kad tiktai dulkis rūksta. Privijo brolius, kirto po vieną išilgai sveikatos, pralenkė ir nujojo ing veseliją. Ir vėl jį prašo ing veseliją. Jisai neina, pakol neišeis prašyt pati jaunoji. Išėjo jaunoji. Jisai prašo, kad nepyktų, ką jisai teip puikavojas. Čia neva šneka, neva ką, tiktai kapt jaunąją už rankos, ant žirgo, ir tiek tematė. Parvažiavo namon, tai yra parjojo, atsirakino svirniuką, žiūria – stovi antra lova ir krėslas ir žirgui vieta. Pastatė žirgą, pasodino jaunąją, nusirėdė, užrakino svirniuką, atėjo ing grinčią, užsilipo ant pečiaus ir trina sau pelenais bambą, su lašiniais pasitepdamas.
Ant rytojaus pargrinžta ir vyresniejai broliai iš veselijos. Durnius, ant pečiaus gulėdamas, ir klausia:
– Na ką, brolyčiai, ar gerą veseliją turėjote?
– Jau velik ni neklausinėk, nes mažne tokia buvo, kaip ir pirmoji. Vėl jaunąją pavogė, ir gana. Dar ir mes nu to pono gavome po bizūną ing sveikatą – dar dabar mėlyna dešra rimbso par nugarą.
– O iš kur buvo tas ponas?
– Ogi kipšas aną žino.
– Gal tai aš buvau, brolyčiai? – užklausė durnius.
– Tylėk nevambrijęs! Kada čia pili ing ugnį žarijas, ar nori akis išsiplikyt? Turi darbą ir dirbk, o iš kitų nekepkavok, nės gausi per vembrą.
Durnius nutilo, ir vėl viskas buvo po senovei: išmintingiejai vyžas pynė, o durnius pelenais bambą tryni.
Praėjo teip nedėlė ar daugiaus – prašu juos vėl ing veseliją – teka trečioji sesuo, pati jauniausia, pati gražiausia. Išmintingiejai broliai siuvose vėlei drabužius, kad ko dailiausius. Iš vakaro apsirėdę aina. Prašos ir durnius, kad imtų ir jįjį, ale kur tau ims, liepia namus dabot ir pečių.
Durnius gulėjo gulėjo, tryni tryni savo bambelę. Jau sutemo, jau ir pusiaunaktis atėjo. Jisai nulipo, išeis lauk pasivėdintė. Išėjo, prasivėdino ir jau norėjo eit ing vidų, kaip išgirdu, kad jau attrinka, kad jau atbilda žirgas, kaklą išrietęs, vuodegą išpūtęs, blizga kaip saulė, kojoms žemes ardo, kaip arte aria. Pribėgęs prieš durnių sustojo ir sako:
– Mušk man par ausį.
Durnius činkt rėžė – ogi kad išlindo iš kitos ausies drabužiai – kad dailumas, kad dailumas, kad žėri, blizga, šviečia! Durnius apsivilku jais, užsisėdo ant žirgo ir latatai! Jojo jojo, prisivijo brolius. Kirto po vieną, kad net drabužiai partrūko, nujojo ing veseliją. Ir vėl visi prašo, kad eitų ing vidų, ale jisai neeina, pakol neišeis prašyt pati jaunoji. Išėjo pati jaunoji, prašo, o jis ją capt ant žirgo, užkirto dar vieną, kad greičiaus bėgtų, ir išbildėjo. Visi pradėjo rėkte:
– Laikykit, laikykit – jaunąją neša!
Ale kur tau jau – jis kasžin kur atsidūrė. Parlėkė namo, jaunąją ir žirgą – ing svirniuką, drabužius tuos nusirengė svirniukyje ir užrakinęs nuėjo ing grinčią, užsilipo ant pečiaus ir vėl už savo darbo nusitvėrė.
Pargrinžo broliai iš veselijos. Jis ir klausia:
– No ką, broleliai, ar gera veseliją buvo?
Tie apsakė, kad niekai, ir viską, kaip tik kas buvo: kaip vėlei ponas koks jiems nugaras parvanojo, kaip jaunąją nusitvėręs išjojo ir nieks jo nepavijo. Durnius vėl paklausė:
– Gal aš tai padariau?
Ale broliai jįjį aprėkė, ir ant to viskas pasibaigė.
Kelioms dienoms praslinkus, durnius ir sako:
– Na, brolyčiai, dabar aikime pažiūrėt ing svirniukus, kas ką turime.
Išmintingiejai broliai sako:
– Aikime!
Nuėjo. Pirmiausiai vyriausias brolis pasiėmė šlėgą, tvokst ing kertę savo svirniuko tvokstelėjo – vyžos pakeberkšt atsiliepi viduryje. Nuėjo pas antrą – tas vėl teip. Nuėjo prie durniaus svirniuko – ir juokias išmintingiejai broliai, sako:
– Kas čia bus da balsas tų tuščių sienų!
Durnius pasiėmė šlėgą, riukt ing kertę svirniuko riuktelėjo – ogi kaip pradės tas mergas dainuot, žirgai žvengt – kad miela klausyt! Broliai užpuolė prašyt, kad parodytų, kas tenai viduryje yra. Jisai iš pradžios nenorėjo rodyti, ale kaip pradėjo labai prašyti – parodė. Išmintingiejai broliai žiūrėjo žiūrėjo liežuvius iškišę, ausis išplėtę ir sako:
– Brolau, tau vienam trijų per daug, velik pasidalykime. Mes tau duosime po kelias dešimtis porų vyžų, o tu mums – po mergą, ir paskun vėl galėsime gyvent po senovei.
Durnius ant to sutiko ir, gavęs kelis dešimtis porų vyžų, vedė jauniausią mergą, tada kaip išmintingiejai vyresniąsias. Užprašė ing veseliją ir anuos buvusius jaunuosius tų mergų. Durnius pasigėręs kad šoku, tai šoku – visas tas vyžas nuplėšė!

FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Seredžius, mstl., Seredžiaus sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Seredžius, Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 158-163, Nr. 70
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 70
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė.

Spausdinti

Atgal