Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7174&FId=10142&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo sau toksai žmogus, vadinosi Maurikas. Užsimanė jisai dykos duonos ieškot. Aina sau viens keliu, susitinka drigantą. Drigantas klausia:
– Maurike, kur tu aini?
– Dykos duonos ieškoti.
– Priimk ir mane, būsiva du vyru!
– Gerai.
Ir aina jie abudu drauge. Biskį paėjus susitinka bulių.
– Kur jūs, vyrai, ainat?
– Dykos duonos ieškot.
– Priimkiat ir mane.
– Gerai.
Jau dabar aina trys vyrai. Susitinka kuilį.
– Kur jūs, vyrai, ainat?
– Dykos duonos ieškot.
– Priimkiat ir mane, būsima keturi vyrai.
– Gerai.
Ir teipo susitiko ožį, aviną, katiną, šunį, žąsiną ir gaidį – visus prijėmi į draugystę.
Aina jie dabar, aina. Jau pradėjo temti. Priešais giria, valgyt visi paralkę – lenda ing girią. Aina aina par girią. Beaidami pamati toli krūmuose – spingso žiburiuks. Aina jie ant to žiburiuko, tik mislija, gal gaus ar nakvynę šiokią tokią, ar užkąst biskį, ar ką.
Priaina artyn. Maurikas užbaudi, kad visi tyliai aitų prie grinčiutis. Priėjo, pažiūrėjo par langelį – žvakė dega, dešimts žmogžudžių aplink stalą apsėdę, piningų krūvą prisipylę ir šnekas terp savęs. Maurikas sako:
– Vyrai, dabar kožnas surikime savo balsu, kaip tik katras galime!
Ugi kaip užriks kožnas saviškai – net miškas skamba! Žmogžudžiai parsigandę – par duris lauk, aidiš į mišką. Pasiliku tuščia grinčiuti.
Susėja visa dešimts dykaduonių ing vidų. Maurikas apžiūrėjo visą žmogžudžių gaspadorystę. Rado visokių valgių, gėrimų – visą labą. Biskį pasišnekučiavę apė tai, kokį baimę padarė žmogžudžiams, pradėjo kožnas dairytis, kad ką gaut vakarienės. Maurikas, kaip gaspadorius, pirmas pradėjo apė tai šnekėtė:
– Vyrai, viskas į šalį, šnekėkim, kas ką valgysite. Aš turiu mėsos, ragaišių, duonos, ko tikt noriu. O tu, drigante, ko ėsi?
– Tai man duosi kokį gorčių avižų, ir gana bus.
– O tu, buliau?
– Man duosi pluokštelį šieno.
– O tu, kuily?
– Manei gal bus šiokių tokių pamazgų.
Ir teip: šuva sutiku ant kaulų, kurie liks nog Maurika, ožys su avinu gavo šieno, katinas – gabalą spirgės, žąsins – avižų, gaidys – miežių.
Po vakarienei pradėjo rengtis gultė. Žmogus atsigulė ant lovos, drigantas nuėjo ing pašiūrę, bulius priemenė pas duris atsigulė ir ožys su avinu teipog priemenė gavo vietą, kuilys ant skiedryno atsidrėbė, katins ant pečiaus užsiroglino, šuva po stalu susirangė, žąsins į popečką pasilindo, o gaidys užsilėkė ant lovos.
Sumigo visi. Tuo tarpu, jiem čia elgiantis, žmogžudžiai teip pat nesnaudė. Išsigandę nog baisaus balso dykaduonių vyrų, jie kaip išpuolė par duris, teip ir bėgo visi viena kupeta. Bėgo bėgo, bebėgdami teip pailso, kad jau toliaus bėgt nebgalėjo. Sustõ pasilsėt. O terp tų žmogžudžių buvo viens durnius: ne teip durnius, ale labai kytras. Tas kytruolis sako žmogžudžiams:
– Vyrai, kaip jūs sau norit, o aš aisiu pažiūrėt ing grinčią, kas ten teip surėki. Jūs čia palaukiate, o aš apžiūrėjęs sugrįšiu.
Tai pasakęs atsisuka ir aina atgal. Atėjo prie grinčiutis, žiūr – nieko nematyt. Prasidari duris – nieko negirdėt, antras – nieko. Žiūr – vienas žmogus guli ant lovos, daugiaus nieko nematyt. Pamislijo sau: „Ką tai giliuoja man tas vienas vyrs, kad jis būtų ir drūčiausias! Jis dabar teip knarkščia, duosiu su peiliu – jau jo ir nėr“. Teip jisai mislydamas aina palengva prie stalo, nės užstalėje buvo jų peiliai sudėti. Pasiėmi peilį ir aina prie lovos. Jam beainant, šuva iš pastalės kapai už dzvambaldų! Žmogžudis suriko ing piktą gvoltą. Katinas, išgirdęs balsą svetimo žmogaus, striuokt nog pečiaus, kaip pradės žmogžudžiui krūtis draskyt! Žmogžudis – bėgt par duris. Čia žąsins, iš popečkos išpuolęs, girgsindams žnaibo blauzdas. Išpuola par duris ing priemenę – avins su ožiu tuojaus rėži po ypą, bulius nutvėręs pakeli ant ragų labai dailiai, kad žmogžudis atsidūri pas antras duris. Išspruko par duris lauk – čia kuilys nog skiedryno ėmė blauzdas ardyt. Žmogžudis – į girią tekins, drigants, jin pasivydamas, su visomis keturioms ing kuprą, o gaidys par visą tą laiką nusigandęs ant lakštos vis tik šaukia, kiek galėdams:
– Kut kudakšt, kut kudakšt!
Žmogžudis, ištrūkęs iš to baliaus, pareina prie kitų. Tie iš tolo jau jin pasitinka ir pradeda klausinėt, ką jisai matė ir ką girdėjo.
– Brolyčiai, – sako, – jau jūs velik ni neklausinėkit. Kaip tik nuėjau, apsidairiau – nieko nematyt. Įėjau į vidų, žiūriu – guli žmogus ant lovos, daugiau nieko nematyt. Pamislijau savei: kad tas žmogus ir drūts, ale aš jam tikt galiu galą padaryt. Užėjau ing užstalę, pasiėmiau peilį ir ainu pamaži prie lovos. Ogi mat po stalu gulėta prisiputusio kalvio. Jis mane capt už dzvambaldų su replėm. Iš tos baimės aš – bėgt prie pečiaus. Ogi čia gulėta keturių bobų su karštuvais – tos bobos man ing krūtinę su karštuvais! Aš nog pečiaus prie durų – čia pečkuris man par blauzdas su karšta kačerga, kad blauzdos spirgdamos net šnypščia! Šiaip teip išsiritau par duris laukan į pringį. Čia keletos vyrų kratyta kratinį. Kaip nutvers mane ant šakių kratyt, kad net kaulai braška! Išsiverčiau laukan. Čia ant skiedrynės vyrų kapota malkas. Jie pasivydami ėmė mano blauzdas kapot! Ogi kitų pašiūrėje kulta. Tie, išgirdę kliksmą, atbėgo su spragilais ir pradėjo žvangyt mano kuprą! Tai vis, vis dar nieko, brolyčiai, dar vis tik išlikau gyvas: visi davi davi jau man, kiek tik tilpo! Ale dar daugumos gulėta ant aukšto. Par visą tą armyderį ir kol tikt išgirst dar galėjau, jie tiktai vis rėki: „Paduokite šio! Paduokite šio!“ Jau kada ten būtų padavę, būtumit manęs, brolyčiai, nebematę.
Žmogžudžiai, išgirdę, kad tenai kiek daug yra vyrų, išsižadėjo ir piningų, ir grinčios ir net iš to miško išsinešė ing kitą.
Maurius gi, ant rytojaus rytą pabudęs, piningus į maišą susėmė ir išėja su visais vyrais. Nusipirko dvarą, jisai gyveno gerai ir tuos visus vyrus užlaiki dykus ir gerai šėrė, liki kol katras gyvas buvo.

PATEIKĖJAS: Lengvenienė

FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Naujokai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kristapoliaus k., Kauno pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 163-166, Nr. 71
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 71
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

Spausdinti

Atgal