ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7191&FId=10160&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki senukai, jie turėjo karvaitę, kalaitę ir mergaitę. Ale toj motina numirė, tas tėvas tos mergaitės vedė kitą pačią, raganą su trim dukterim. Iš tų dukterų viena buvo su trim akimi, antra – su šešiom akimi, o trečia – su devyniom. O akys visų buvo kaip torielkos.
Dabar toj močeka pradėjo tą savo podukrą neužkęstie ir pradėjo jai darbus uždavinėt. Padavė toj močeka jai pakulų kuodelį, sako:
– Suverpk šitais pakulas, išverpk šilkų tolkutes, pakol aš pareisu.
O paliko tą triakę ją saugot. Dabar ką ji darys? Kaip ji iš tų nuobrukų išverps šilkus? Aina verkdama pas tą karvę, apsikabino tą karvę ir verkdama pasakoja jai savo darbą. O toj karvė prašnekėjo, sako:
– Tu neverk, aik tik tu tą triakę rasi galėsi užmigdyt.
Atėjo pas tą triakę, toj sako:
– Kad tu nepasakytum motinai, tai aš biskį gulčia.
– Aš nesakysu, da ir pasupsu.
Toj triakė gulė, o šita supdama dainuoja:
– Čiūčiai liūliai vieną akelę,
Čiūčia liūliai kitą akelę,
Čiūčiai liūliai trečią akelę.
Užsupo – ir užmigo, o toj mergina tuo su tom pakulom nubėgo pas karvę. Sako toj karvė:
– Kišk man in ausį pakulas, o iš kitos išsitrauksi šilkų tolkutes.
Toj inkišo in ausį pakulas, iš kitos ausies ištraukė o jau gražią šilkų tolkutę. Pajėmus tą tolkutę, nubėgo tą triakę pabudyt, kad ragana parlėkus nerastų ją miegant.
Parlėkė ragana, klausia:
– O ką, ar suverpei?
– Jau.
Padavė jai šilkų tolkutę.
– Na, tai gerai. Rytoj gausi kitą darbą.
Ant rytojaus sako tai merginai:
– Dabar iš tų šilkų išausk staltiesę su konogražiausiom kvietkom.
Paliko jau tą su šešiom akimi saugot, o pati išlėkė. Ale toj šeškė sako:
– Kad tu nesakytum motinai, tai aš biskį gulčia – ale kad mano daug akių, tai visas negaliu užmigdyt.
Sako:
– Tu gulk, aš tave pasupsu.
Toj atsigulė, o šita ėmė supt ir dainuot:
– Čiūčiai liūliai vieną akelę,
Čiūčiai liūliai antrą akelę...
– ir t.t., pakol visas užmigdė. Kaip jau tik užmigdė, teip ji verkdama – pas tą karvę. Toj karvė vėl prašnekėjo, klausia:
– Ko tu verki?
Sako:
– Šiandie ragana uždavė, kad iš šitų šilkų išausčia konopuikiausią staltiesę.
– Neverk. Suk man tą tolką ant ragų.
Toj tuo užsuko – o kad pasidarė graži staltiesė, kad negali atsižiūrėt! Tuo nubėgus pabudino tą šeškę.
Parlekia ragana.
– O ką, ar išaudei?
– Jau.
Ir padavė tą staltiesę raganai.
– Na, gerai, kad tokią gražią staltiesę išaudei. Rytoj gausi kitą darbą.
Ant rytojaus sumaišė du gorčiu aguonų ir du gorčiu pelenų, sako:
– Tu dabar išrinksi, pakol aš sugrįšu.
O tai devynakei insako:
– Tu turi daug akių, tai tu ją saugok, kas jai tą viską padaro.
Toj ragana išlėkė sau, o toj mergina vėl migdo tą devynakę. Supo supo, migdė migdė, aštuonias akis [užmigdė], o devintą negalėjo užmigdyt: ta žiūri ir žiūri. Na, ką jau ji darys, kad ir žiūri?.. Ta akis žiūri – aina ji pas tą karvę. Tai karvei padavė, toj pūsterėjo – atsiskyrė sau aguonos ir sau pelenai. Toj devynakė pamatė, kad tai toj karvė jai viską tai daro. Sako [ragana]:
– Palauk, mes tą bjaurybę papjausim.
Toj mergina išgirdo, kad jau ją pjaus, – nubėgus tai karvei pasakoja ir verkia. Prašnekėjo karvė, sako:
– Kad ir mane pjaus, tai tu nors prašykis žarnų darinėt. O kad nuveisi darinėt, tai rasi knygose mano aukso žiedą ir pusę obuolio. Tai tu tą žiedą pakask vienoj pusėj vartų, o tą pusę obuolio – kitoj pusėj vartų.
Kaip tą karvę papjovė, sako toj ragana tai merginai:
– Aik tu, bjaurybe, nors žarnas išdarinėk – per tave tą karvutę turėjom papjautie.
Toj mergina nuvėjo su žarnom pas vandenį, pirmiausia žiūri knygose – teip, kaip toj karvė sakė, teip ji ir rado žiedą ir pusę obuolio. Tą žiedą pakasė vienoj pusėj vartų, o tą obuolį – kitoj pusėj vartų. Ant rytojaus atsirado vienoj pusėj vartų obelis su labai gražiais obuoliais, o kitoj pusėj – vyno šulnys. Ale kad nor tos raganos pasiskint obuolių, tai toj obelis kelia šakas aukštyn – negali pasiekt nė vieno obuolio, o kad norėtų pasisemt vyno iš to šulnio, tai tas vynas nusileidžia teip giliai, kad jos negali pasiekt. O toj mergina kad prisiartino skint tų obuolių, tai toj obelis da palenkia žemyn šakas, o kad aina semt vyno, tai tas vynas iškyla aukštyn. Tai kada toj mergina pasemia, paskina, tai tos raganos gauna.
Ale sykį važuoja toks ponas pro tą daiktą. O kad jam pakvipo obuoliai! Žiūri – stovi labai graži obelis. Sako savo važinėtojui:
– Aik paskinsi tu man tų obuolių.
Tas nuvėjęs norėjo skintie – toj obelis pakėlė šakas aukštyn. Sako atėjęs ponui:
– Negali nuskint: toj obelis kelia šakas aukštyn.
Aina tas ponas in stubą prašyt, kad jam paskintų obuolių. Teip tos raganiūkštės visos ėjo paailiumi ir vis kėlė šakas aukštyn. Mato tas ponas, kad tuose namuose yra viena, ką gali paskint, – o toj mergina buvo pavožta po duonkubiliu:
– Nale čia pas jus yra ar viena, ar vienas, kad kas gali paskint tų obuolių?
O toj ragana sako:
– Čia pas mus jau daugiau nieko nėra.
O toj kaliukė bėginėdama:
– Čem čemere čiau čiau, da viena po duonkubiliu pavožta.
Sako tas pons:
– Ką toj kaliukė čia loja?
O toj ragana sako:
– Ar tu nenutilsi, tu kanalija, čia neambrijus!
O toj kalaitė ir vėl – tą patį. Tas pons nuvėjęs ir rado tą merginą visą apdriskusią po duonkubiliu pavožtą. Sako:
– Aik tu man paskinsi obuolių.
Toj mergina nuvėjo prie obels, toj obelis palenkė šakas žemyn – paskynė obuolių, pasėmė vyno. Tas pons sako tai merginai:
– Sėsk in mano vežimą – važiuosim pas mane.
Toj mergina kaip tik insisėdo in karietą, važuoja, o toj obelis vienoj pusėj aina, vyno šulnys – kitoj pusėj. Parvažiavo in savo dvarą. Ta obelis stojo vienoj pusėj durių, tas šulnys – kitoj pusėj. O tas pons da nevedęs buvo – apsivedė su tąj mergina. Ir dabar da ponauja, jei da gyvas.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 191-195, Nr. 97
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 97
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal