Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7212&FId=10183&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki seni, biedni žmonės, jie sulaukė da vaiką. Ale kaip jie biedni, nėr už ką pargabent arielkos, tai negauna kūmų. Vaikščioja jau vieną nedėlią, kitą ir vis negauna kūmų.
Ale sykį aidams patiko tokią bobą. Klausia toj boba:
– Kur aini?
Sako:
– Ainu kur kūmų ieškot. Jau kelintą nedėlią ainu ir ainu ir negaunu kūmų.
Sako toj boba:
– Na, tai aš būsu tau kūma. Nusinešim prie bažnyčios, o kūmą ten mes gausim – rasim ar kokį ubagą, ar zakristijoną ir pakrikštysim.
– Na, gerai.
Jiedu nunešė, apkrikštijo, pajėmė da jiedu puskvatierkę arielkos sau, išgėrė, pasilinksmino. Po krikštynų sako toj boba:
– Kad tu mane in kūmus ėmei, tai aš tave padarysu daktaru. Kur išgirsi žmogų sergant, tai aik tu ten, pasirinkęs kokių žolelių, jo gydyt. Kaip ateisi, tai jei pamatysi mane stovint prie kojų, tai tu ten duok šį tą, ir tuo išgis. O jei aš stovėsu prie galvos, tai sakyk, kad „jau aš negaliu ištaisyt, jau mirs“.
O toj boba tai buvo giltinė. Toj jo kūma, atsisveikinus da žmogų, išėjo vėl žmonių pjautie, o jis liko.
Ale toj jo kūma tuoj nuvėjo in artymiausią kaimą viliot žmonis iš svieto: jau serga daug žmonių. Tas žmogus aina ten gydyt. Pasirinko šiokių tokių žolelių, pasivirinęs ateina prie ligonio. Pamato, kad jo kūma stovi gale kojų, – jis ligoniui duoda biskį ten šio to, ir – jau sveikas. Vieną kitą ūmai išgydė. O kad jau mato – stovi prie galvos, sako:
– Jau šitą negaliu, tas jau tur mirtie.
Jau jis už gydymą susirinko pinigų gerai, jau jis bagotas – apsišaukė daktaru tokiu, kad kitą tokį nėr šioj pasaulėj.
Ale kartą apsirgo karaliaus duktė. Tas karalius pargabeno tą žmogų. Jis žiūri, kad jau jo kūma stovi prie galvos, o norėtų jis ją išgydyt: ten mislija gerai laimėt. Liepė tam karaliui padaryt lovą an vienos kojos, kad jis ligonę galėtų aplink sukyti. Tas karalius tuo davė padaryt tokią lovą, paguldė ligonę in tą lovą, ir kaip ta kūma stovi pas galvą, teip jis jai atsuka kojas, kaip ji tik pas galvą, teip jai atsuka kojas, ir teip sukino per kelias dienas, pakolei kūma priversta buvo stot pas kojas. Kaip jau jis matė, kad kūma stovi pas kojas, jis ten – šiokių tokių žolelių, ir ji pasveiko. Gavo jis gausiai pinigų ir parėjo namon.
Ale ateina jau ta kūma pas jį, sako:
– Aš tau sakiau, kad tu neik ten, kur aš stovėsu pas galvą, – dabar jau aš tave pjausu.
– Na, kad ir tu jau mane pjausi, ale da duok tu man tris dienas laiko grabą pasidaryt.
– Na, pasidaryk.
Tas žmogus padarė per tais tris dienas drūtą grabą. Po trijų dienų jau ateina pas jį kūma:
– Na, – sako, – jau pjausu.
– Galėsi pjaut, ale, kūma, da pasimieruok, ar bus geras grabas.
– Tu pats pasimieruok.
– Aš pakolei gyvas, tai bijau gult in grabą.
Paklusna kūma ėmus ir atsigulė, o tas žmogus uždarė ir užrakino. Nugabeno in laukus ir inkasė in krosnį, užkrovė akmenimis ir paliko, o pats parėjo namon ir sau ramiai gyvena.
Jau perėjo dešimts metų, dvidešimts, penkiasdešimts – žmonės nemiršta. Jau kits žmogus dalaukė iki porai šimtų metų. Visi šneka:
– Kas tai yra, kad žmonės nemiršta no tiek metų? Jau daug žmonių nekenčiamų gyvena an svieto!
Ale vienas žmogus vis aidavo krosnių ardyt. Ale išardė vieną krosnį, žiūri – an dugno po akmenais grabas. Sako: „Reik pažiūrėt, kas čia yra“. Sumušė grabą. Kaip tik suardė tą grabą, teip toj giltinė išėjo vėl žmonių pjaut. Atėjo tuo pas tą savo kūmą, tuo jį papjovė ir paskui – visus senus atsilikusius. O jeigu tas žmogus būt tą krosnį neardęs, tai toj giltinė ir po šiai dienai da būtų ten rūdijus.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 223-225, Nr. 114
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 114
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal