ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7224&FId=10194&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks visai neturtingas žmogus, jis turėjo stubelę, o daugiau nieko. O to žmogaus pati buvo nėščia. Atėjo sykį vakaran du keleiviu ir prašosi pas jį in nakvynę. Tas žmogus sako:
– Kur aš jus galiu priimt... Aš neturu ką jum duot valgyt nė kur paguldyt.
– Mes bile kur atsigulsim, bile po stogu.
Ir jie apsinakvojo – o tai buvo ponas Jezus su šventu Petru. Ale tą naktį gimė jo sūnus, o Petras klausia Jezaus:
– Kokią dalią tam vaikui skirsi, Viešpatie?
O Jezus atsakė:
– Tegul jis bus Damo mieste kupčiaus žentas.
Pernakvojo jiedu, išėjo. O tėvai girdėjo tokią šnektą. Jau tas vaiks paaugo, perėjo keli metai, jau jie ir daugiau vaikų susilaukė – vis teip šnekėjo, kad tas vaiks bus to kupčiaus žentu.
Išgirdo per ilgą laiką tas kupčius, kad tokio ubago vaikas tur būtie jo žentu, – jis visas persigando ir sako pačiai:
– Važuokim mes pas tą žmogų, rasi jis mum parduos tą vaiką.
Pajėmė jiedu pinigų ir maisto, – o tas kupčius tai buvo viens iš bagočiausių anos šalies, – ir jie nuvažiau pas tą žmogų. Sako tas kupčius:
– Ar nepriimtum mus in nakvynę?
O tas žmogus pamatė, kad toki ponai atvažiavo, sako,
– Kur jūs pas mus nakvosit?.. Mes toki pavargę, kur mes jus paguldysim?..
– Mes bet kur atsigulsim, o maisto savo turim.
Jau jie apsinakvojo. Atsinešė vakarienės, davė ir tiem žmonėm. Pernakvoję sako tiem žmonėm:
– Jūs turite daug vaikų – ar jūs man neparduotumėt vieną? Mes vaikų neturim, tai mes, jį užauginę, paliktume jam savo turtus.
Tas tėvas sako:
– Kaipgi gali parduotie savo vaiką...
O motina sako:
– Parduokim, tėvai. Mes turim daugiau vaikų, tai mum bus lengviau maitytis, o tam vaikui pas tuos ponus bus gerai, o da gausim ir pinigų.
– Gerai, – sutiko an to.
Tas pons gerai užmokėjo ir išsivežė vaiką. Ale atvažiau an tilto – sako tas kupčius vežėjui:
– Stok čia an tilto, aš mesu šitą vaiką in upę.
O tas vežėjas sako:
– Kaip tu tik mesi tą vaiką, tai aš – tave! Kam tu jį pajėmei no tų žmonių? Jis galėjo ten augtie, o kad pajėmei, tai ir augyk.
Jau tam kupčiui nėra kas darytie – parsivežė tą vaiką namo.
Palaukęs kiek, išsirengė kupčius in kelionę an marių ir pajėmė tą vaiką sykiu, sako:
– Tegu važuoja ir tas vaikas su manim pratytis prekystės.
Prikabino luotą prie galo laivo, pasodino tą vaiką ir išvažiau. Kada jau nuvažiau toli no krašto, ėmęs virvę nupjovė ir paleido tą vaiką su luotu ant marių. O kaip tam vaikui da ne mirtis, jį gražiai vėjas su luotu nunešė in kraštą pas vieną turtingą bevaikį malūninyką. Tas malūninykas išėjęs rado luotą su vaiku. Jis tą vaiką ištraukė iš luoto, sako:
– Vaikų neturim, tai jis tegu bus mum už sūnų, – ir augina.
Perėjo tiek metų, kad tas vaikas jau parėjo in metus. Tas kupčius sumislijo savo dukterį ženyt. Dagirdo jis, kad tas malūninykas toks turtingas o turi sūnų, važuoja jis jo pažiūrėt. Atvažiavęs pamatė, kad toks dailus vyras, – parsivežė pas save. Toj duktė ir labai pasidabojo jį, kad ji sako:
– Jau aš už jokio neisu kaip tik už jo.
Dabar jie ten pabaliavojo kiek, nuvažiau tas malūninykutis namo. Ale sako tas kupčius:
– Ką čia ilgai lauktie... Reikia važuot iš teisybių pas jį ir jau ženyt.
Atvažiau pas tą malūninyką. Jiem ten bešnekant, sako tas malūninykas:
– Ak, jis ne mano sūnus, aš jį radau kitąsyk luote ant marių.
Kaip išgirdo tas kupčius, kad jis rastas luote tokiam, tai jau jis vėl persigando, kad tai tas pats vaikas, katrą jis paleido ant marių. Sako tas kupčius:
– Aš važuosu su tavorais, o aš tau duosu laišką, tu važuok pas mane ir tenai apsiženyk.
O jis toj gromatoj parašė, kad kaip jis tik atvažuos, tai kad tuo tarnai in dvi adyni jį pakartų.
Tas kupčius nuvažiau, o tas vaikins keliauja tenai. Bekeliaudams užsimanė miego, atsigulė ir užmigo. Atėjo vėl šventas Petras su ponu Jezum. Klausia Petras:
– Kas čia miega?
Sako:
– Tai tas Damo miesto kupčiaus žentas ir jau aina jis ant smerties.
Sako ponas Jezus:
– Petrai, atsegiok, išimk iš kišeniaus gromatą.
Tas atsegiojo, išėmė iš kišeniaus tą gromatą, ponas Jezus atplėšė tą to kupčiaus raštą, nutrynė ir parašė, kad jis kaip tik nukeliaus, tai konograičiausia kad priimtų šliūbą su dukteria, vėl užpečėtijo, indėjo jam in kišenių. Jis pabudęs pasižiūrėjo, ar turi tą gromatą kišeniuj, apsižiūrėjo – viską turi, ir keliauja. Atėjo in tą miestą, padavė tai kupčiaus pačiai tą gromatą. Toj mato, kad gromata nog jos vyro ir jo pečėtis, atplėšė, žiūri, kad parašyta – konograičiausia apženyt, ir tuo in bažnyčią, ir suvinčiavojo.
Ale parvažiuoja tas kupčius – žiūri, kad jis gyvas ir jau po vinčiui gyvena su jo dukteria. Sako:
– Na, kas tai yra, kad aš buvau parašęs, kad jis kaip tik ateis, in dvi adyni kad jis būtų pakartas, o jau jis po šliūbui gyvena su dukteria?
O jo pati sako:
– Ogi te tau tavo gromatą – ką tu parašei, tai aš ir išpildžiau.
Dabar tas kupčius sako: „Aš jį vis nužudysu“. Sako:
– Žente, nuveik in tokią karalystę, ten yra tokia paukštė, kur ji viską žino, tai tu man nuvėjęs parnešk jos plunksnų.
O tas kupčius žinojo, kad katras tik ten nuveina, jau negrįžta.
Išėjo tas žentas ir aina. Atėjo beaidams in tokį dvarą ant nakvynės. Klausia jo:
– Kur tu aini?
– Ainu, – sako, – pas tokią paukštę parnešt mano vuošviui plunksnų.
Sako tas ponas:
– Na, kur tu aini, ak, jau tu iš ten neišeisi, tau smertį padarys.
O jis sako:
– Kad mane siuntė, jau aš turu aitie.
– Na, tai kad tu ten nuveisi, o jeigu grįžtum, tai aš turu aukso obelį: būdavo, veda aukso obuolius, o dabar jau trečias metas neveda, tai tu jos pasiklausk, kas jai yra.
– Jei sugrįšu, tai pasakysu.
Ėjo toliau, priėjo kitą dvarą. Jis ten vėl apsinakvojo. Klausia:
– Kur tu aini?
Sako:
– Pas tokią paukštę plunksnų.
Sako:
– Ne tik ką tu plunksnų nog jos negausi, ale ir pats tu ten galą gausi. O jeigu grįžtum, paklausk: mano pati serga, nieks ją negali pataisytie, – ar ji nežinos.
– Gerai, paklausu.
Ėjo toliau, priėjo trečią dvarą, vėl apsinakvojo. Klausia:
– Kur keliauji?
Sako:
– Pas tokią paukštę.
Sako:
– Paklausk tos paukštės: mano duktė prapuolė jau tiek metų, – ar ji nežino, kur ji yra.
– Gerai, paklausu.
Ir išėjo tolyn. Atėjo pas tą dvarą, kur toj paukštė. Apė visą dvarą bėga upė, ir visas dvaras klevais apsodytas prie viens kito, o prie kiekvieno klevo stovi po liepą. Atėjo jis pas tą upę – važinėja tokia boba luote an tos upės. Klausia:
– Kur tu aini, vaikeli?
– Ainu in tą dvarą pas tą paukštę.
Sako toj boba:
– Da biskį palauk, tegu levai suguls.
Biskį palaukė –
– Na, – sako, – aik šen, aš tave perkelsu per upę.
Jis sėdo an luoto, perkėlė toj boba jį per upę. Atėjo jis pro levus – levai guli, nieko nedaro. Atėjo an dvaro, patiko paną. Toj pana klausia:
– N’o ko tu čia atėjai?
Sako:
– Mane vuošvis atsiuntė, kad parneščia tos paukštės plunksnų.
Ir jis jai sako – kad pasiklaustie tos paukštės, kaip vienam dvare jo prašė, kad aukso obelis neveda obuolių; kito – kad pati serga; trečias, kad paklaustie – duktė prapuolė. Sako toj pana:
– Tai aš pati toj duktė. Na, tai palauk, rasi mudu dabar abudu galėsim pabėgtie. Ale, – sako, – kur aš tave padėsu, nes jau tuo parlėks toj paukštė?
Išgirdo – jau tik vėtra pakilo, jau parlekia. Parlėkė paukštė, atėjo in pakajus, klausia:
– Kas čia smirda žmogiena? Ar čia kas buvo?
– O kas čia bus... Kad kas būtų atėjęs, tai būtum radus. Žinai, kad iš čia nieks negali išeit.
Gerai. Paėdė toj paukštė, o toj pana pešė plunksną. Toj paukštė pabudo, sako:
– Kas čia tau darosi?
Sako:
– Kasžin kas čia man pasidarė, turbūt apsisapnavau.
– O ką tu sapnavai?
Sako:
– Rodos, buvau tokiam dvare, ten yra tokia aukso obelis – pirmiau vedė aukso obuolius, o dabar jau trys metai kaip neveda.
O toj paukštė sako:
– Kad toj obelis nė neves. Kad jis žinotų – ten merga vaiką pasmaugus pakasė po tąj obele, tai kad kas tuos kaulus išimtų, tai ta obelis kaip vedė, teip vestų.
Ir vėl užmigo, o toj pana vėl pešė plunksną. Toj paukštė pabudus sako:
– O tau kas čia šiandie? Tu negali miegot?
– Apsisapnavau. Rodos, buvau tokiam dvare. To dvaro pana serga, ir nieks negal išgydyt.
Sako:
– Kad jos nieks ir negalės pataisyt. Ji kaip vakarienę valgė, išpuolė jai iš burnos trupinys pyrago, o rupūžė pagriebė tą trupinį, tai dabar toj rupūžė tunka, o toj ponia džiūsta. Kad žinotų – kerčioj po grindžia ta rupūžė tupi, tai tą grindį atplėštų ir ją užmuštu, tai ji tuo pasitaisytų.
Dabar jau anryt atsikėlė ta paukštė, išlėkė ant žyro, o toj pana tą spilkutę ištraukė, pavertė jį in žmogų, ir jau jiedu bėga. Atėjo – tie levai vėl guli, nieko jiem nedarė. Atėjo pas tą bobą – toj boba perkėlė juos per upę. Jie atėjo tenai in tą dvarą, iš kur toj pana.
– O ką, – sako, – ar nedagirdai, kur mano duktė?
Sako:
– Ne tik dagirdau, ale ir parvedžiau.
Pamatė tėvas savo dukterį – neišpasakytai jam dėkavojo ir da davė jam daug pinigų.
Atsisveikinęs su tąj pana, išėjo tolyn. Atkeliavo in tą dvarą, kur toj ponia serga, sako:
– Atkelkit grindį, rasit rupūžę, tai ją užmuškit, tai tuo ponia pasitaisys.
Kaip tik rado tą „paukštę“ po grindžia tupint kaip žąsį, tuo ją užmušė. Kaip tik tą rupūžę užmušė, teip tuo toj ponia atsisėdo ir tuo pasveiko. Už tą geradėjystę tas ponas davė jam teipgi daug pinigų.
Atėjo in tą dvarą, kur toj obelis, klausia:
– N’o ką, ar žinai, kas tai mano obelei?
Sako:
– Nuveik, atkask, po šaknimi rasi kaulus – merga vaiką pasmaugė ir pakasė – tai tuos kaulus išmesk, o kaip vedė obuolius, ir vėl ves.
Tuo tas ponas atkasė tą obelį, rado tuos kaulus, išmetė – ir tuo stojo toj obelis vėl su obuoliais. Anas ponas vėl jam už tą rodą davė dikčiai pinigų. Jau jis no visų trijų surinko daugybes pinigų ir parėjo namon. Parėjęs padavė tėvui tais plunksnas. Tėvas klausia:
– O ką parnešei?
– Aš ne tik ką parnešiau, ką ji man davė plunksnų, ale ir pinigų daugybę davė.
Tas kupčius sako:
– Kad tau ji davė tiek pinigų, tai kaip aš nuvažuosu, tai ji man duos da daugiau!
Tai kaip išvažiau ieškot tų pinigų, tai da ir šiandie jo nėra.

PATEIKĖJAS: Gavienas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Balsupiai, k., Marijampolės sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Balsupių k., Keturvalakių prp., Senapilės pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 235-242, Nr. 121
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 121
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal