ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7225&FId=10195&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks turtingas kupčius, jis turėjo vieną dukterį. O gret jo gyveno stubelnykas visai neturtingas. Ale klauso naktij tas kupčius, kad po langu šneka kasžin kas. Tas kupčius pažiūri per langą – kad stovi trys moteriškės ir teip šnekasi. Viena pratarė:
– Gema to vargdienio penktas sūnus, ale jis tuo mirs.
O kita sako:
– Ne! Bus gyvas tris dienas.
O trečia pratarė:
– Jis augs, bus turtingas, ves šito kupčiaus dukterį ir jo visais turtais valdys.
Po tai šnektai moters prapuolė jam iš akių. Dabar jis mislija: „Kas čia per matymas?“ O kada prašvito, jis tuo pas tą vargdienį nuvėjo dasižinot, ar tai teisybė, ką jis girdėjo. Atėjo in stubą, klausė:
– N’o ką, kaimynuti, kas girdėt?
O anas sako:
– O kas bus girdėt... Šiąnakt Dievas davė penktą sūnų. Aš neturu kuom maityt, tai aš turu daug vaikų, o tu turi didelius lobius, tai turi tik vieną dukterį.
Tas kupčius, matydams, kad jam nelabai smagu, išėmęs kelis rublius padavė vargdieniui ant krikštynų. Sako: „Reiks žiūrėt, ar mirs po trijų dienų“. Perėjo tos trys dienos, o tas vaiks gyvas – jau jį baimė pajėmė. Sako viens sau: „Reik jį nupirkt ir nužudyt“. Atėjo pas tą vargdienį, sako:
– Žinai ką, parduok tu man šitą vaiką.
Anam gaila vaiko, ale vargas jį privertė parduotie. Gavo nog to kupčiaus du šimtu rublių, sako:
– Mes vaikų turim daugiau, o pinigai bus mum ant maisto. O tas vaikas jeigu augs, tai jam ten bus geriau.
O tas kupčius kaip tik gau tą vaiką, tuo nunešė jį ir užkasė in sniegą. Ale tuo keliu važiau kiti du krominykai, rado pakelėj ant viršaus sniego gulint vaiką. Tuo anie tą vaiką pajėmė, nuvažiau in miestą – teip jiem viskas sekėsi išparduot, dikčiai pelnė tą dieną. Sako:
– Tas vaiks turi didelę dalią.
Ale atėjo tas kupčius – žiūri, kad mažas vaiks ant vežimo.
– Iš kur čia tas vaikas?
Sako:
– Mes važuodami šiandie radom ant sniego.
– Na, tai ką jūs su juo veiksit?
Sako:
– Augysim.
– Na, tai ką jūs augysit... Geriau parduokit man.
Anie pamislijo: „Kad gerai duotų, galėtume parduot“.
– N’o kiek duosi?
– Duosu aš jum šimtą rublių.
Tie gavo šimtą rublių ir pardavė tą vaiką.
Tas kupčius tą vaiką parsivežė namon, padirbo tokią bačką, tą vaiką indėjo in tą bačką ir paleido ant marių. Tą bačką vilnys nunešė in kitą pusę marių, ir plaukioja pakraštij. Išėjo vieno kupčiaus duktė in pamarę – pamatė bačką, plaukiojančią ant vandens. Ji tą bačką liepė išimt, kurioj atrado vaiką gyvą. Tą vaiką užaugino, išmokino, ir jau užaugo tas vaiks in vyrus.
Ale šits kupčius su reikalais nuplaukė per mares pas aną kupčių. Jis ten apsinakvojo. Ten jiem bešnekant, sako:
– O šits ar tai sūnus tavo?
Sako:
– Ne, mes jį radom bačkoj pamarėj plaukiant.
– Ar jau daug metų?
Sako:
– Jau dvidešimts metų.
Jau tas kupčius dasižinojo, kad tiek metų, kaip jį paleido ant marių, – jau jis visas persigando, kad jį pamatė jau vyru. Sako tas kupčius:
– Aš turu vieną dukterį, o jis man, tas vyras, dabojos, jis galėtų būtie mano žentu. Aš, – sako tam vaikinui, – sugrįšu už pusės metų, o aš tau parašysu laišką pas pačią ir pas dukterį, kad judu tuo apsiženytumėt.
O jis parašė pas savo pačią, kad kaip tik jis ateis, tai kad tarnai jį tuo užmuštų.
Padavė jam tas kupčius tą laišką, ir jis išėjo sau. Aina aina, patiko tokį senuką, – o tas senuks tai buvo Dievas. Klausia tas senuks:
– Kur tu aini, vaikeli?
– Aš, – sako, – tėvuk, ainu pas tokį tai kupčių su laišku.
O tas senuks sako:
– Parodyk tu man tą laišką.
Senuks perskaitęs sako:
– Tave siunčia tenai ant smerties. Aš tau perrašysu, tai kaip tu nuveisi, tai tuo ir apsiženysi.
Tas senuks perrašė ir padavė jam tą laišką, o jis, padėkavojęs senukui, nuvėjo. Atėjo pas tą kupčių, padavė tą laišką. Toj kupčiuvienė pažino, kad jos vyro rašyta, o teip parašyta, kad tuo apženyt. O jis dailus vyras buvo – toj duktė jį padabojo, ir apsiženijo.
Parvažiau tas kupčius – žiūri, kad jis gyvas ir jau žentas.
– N’o, – sako, – kas čia pasidarė? Aš jį rašiau, kad tarnai užmuštų, o dabar visai priešingai padaryta!
Sako pati:
– Te tau tavo raštą: ką parašei, tą aš išpildžiau.
Jis perskaito raštą – teisybė, kad teip parašyta.
Tas kupčius turėjo pravorą. Jis nuvėjo in pravorą ir pasakė:
– Kas rytoj iš ryto ateis pirmiausia, tai tą tuo imtie ir nušutyt brogoj.
O parėjęs sako:
– Žente, rytoj iš ryto anksti nuveik in pravorą juos ten nors kiek prižiūrėt, nes ten visai blogai darbas aina.
Sako žentas:
– Gerai, nuveisu.
Anryt jam teip Dievas davė ilgą miegą. Tas kupčius nesulaukia teip ilgai jokią žinią – aina pats pažiūrėt, ar jau žentą nužudė. Jis kaip tik atėjo, tuo tie tarnai jį sugriebė, o jis sako:
– Aš jūs ponas, jūs mane neimkit.
O anie nežiūri, ar ponas, ar ne ponas, tuo – in brogą ir nušutino kaip šunį. Pas mus ir dabar yr toks priežodis, sako: „Nušuto kaip šuo brogoj“. O tas kupčiaus žentas valdė jo turtais ir laimingai, turtingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 242-245, Nr. 122
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 122
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal