ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7226&FId=10196&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks turtingas ūkinykas, jis turėjo sūnų ir dukterį. Tie tėvai jų numirė, liko jiedu. Tam sūnui nieks nesisekė – jis pats žinojo, kad jis netur dalies, o tai dukteriai viskas sekėsi – ji buvo turtinga. Sako toj duktė:
– Veskie moterį ir gyvękie.
O tas jos brolis sako:
– Tu matai, kad man nieks nesiseka, – ką gelbės, kad aš vedęs namus pragaišysu... Tu imkie žentą, gyvenk, o aš prie tavęs būsu.
Sutiko an to, ir teip padarė: apsivedė ji, tam savo broliui, būdavo, duoda po kelis skatikus pinigų an čėringės, ir teip gyveno.
Ale sykį sako toj jo sesuo in savo vyrą:
– Čia mes jam duodam pinigų – kada duodam, kada ne, – mes jam geriau pasėkim pasėlio kartį miežių, tai jis sau parsidavęs tegul žinosi.
Pasėjo jam kartį miežių. Tie miežiai gražiai auga – toj sesuo sako jam:
– Tu sakei, kad tu dalies neturi, o dabar tavo miežiai gražesni už mano.
– Na, tai, – sako, – da vis rankoj Dievo.
Tie miežiai užaugo – ėmė užėjo ledai ir išmušė jo tuos miežius teip, kad su žeme sulygino! Dabar sako brolis:
– Jau matau, kad man pas jus ne gyvenimas! Aisu, ar aš kur sau laimę neatrasu.
Ir tuo atsisveikino ir išėjo. Nuvėjo in tokį dvarą, klausia:
– Ar čia nereiktų berno?
Sako tas pons:
– Bernus turu visus, ale piemens prie avių tai reikia.
– Na, tai liksu aš per piemenį.
– Gerai, gali būt. Aš tau algos paskiriu tris avis. – Ir paženklino tais avis. – Tai, – sako, – kaip išbūsi gražiai, išganysi, tai tavo bus tos trys avys.
Jis ten pernakvojo. Anryt išginė tais avis in pagirį – atbėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią – jau jis mato, kad jo dalies nėra! Pametė tais avis ir nuvėjo. Ėjo ėjo, priėjo girią, jau jį ir sutemė. Ale pamatė toj girioj žiburėlį. Atėjo an to žiburėlio, rado stubelėj sėdint tokį senuką, – o tas senuks tai buvo pūstelnykas*, gyvenantis toje girioje keturiasdešimts metų. Pamatęs tą vyrą, klausia:
– Ar tu žmogus, ar tu dvasia?
Sako tas vyras:
– Asu žmogus toks, kad aš neturu jokios dalies.
– Na, tai gerai, tai tu čia galėsi būtie pas mane, tai bus mum ramiau. Kaip aš aisu an maldos, tai tu man nors valgyt išvirsi, parneši vandens. Čia, – sako, – yra tokia šioželka, tai tu nuveik vandens parneštie.
Tas senuks nuvėjo an maldos, o jis nuvė vandens. Ale atlėkė trys gulbės, pasidėjo sparnus, drapanas ir maudosi. Dvi ne teip jam patiko, ale trečia, jauniausia, teip graži, kad jis negali atsižiūrėt. Jis in jais žiūrėjo, pakol jos išsimaudė, o kaip jos nulėkė, tai jis, vandens pasisėmęs, parėjo. In tąsyk pareina ir tas senuks, sako:
– Kodėl neišvirei?
– Tai nepratęs, ilgai neradau vandens, tai ir susivėlinau.
O tas pūstelnykas, kaipo šventas būdams, tai jis viską žinojo, sako:
– Tu man sakyk teisybę, tai aš galbūt tau ką padėsu.
Jau jis pasakė, kad teip ir teip jis matė. Sako tas senuks:
– Tu nuveik, atsisėsk in krūmą. Kaip atlėks tos gulbės, tai kaip pasidės jauniausia plunksnas, tai tu pavok ir jai neduok, parsivesk tu ją pas mane.
Jis nuvė pas tą vandenį, krūme atsisėdo. Kaip jos atlėkė, tai jis pavogė jauniausios plunksnas. Išsimaudė tos dvi pirma, apsirengė ir nulėkė, o ta jauniausia paskui išėjo – jau nerado plunksnų. O jis sako jai:
– Aik šen, aš turu tavo plunksnas.
– Ale kad aš nuoga, aš pas tave negaliu ateit.
– Tai aik šen, aš tau duosu sermėgą.
Toj prašo plunksnų, o jis jai sako:
– Aš tau plunksnų neduosu – jau tu mano vienok būsi. Aime čia in tokią stubelę.
Ką tai panai daryt? Pajėmė rudinę, apsisupo ir aina paskui jį. Atėjo in tą stubelę pas tą senuką, – o tuomsyk pečius kūrinosi, – tas pūstelnykas pajėmė tais jos plunksnas ir inmetė in ugnį ir sudegino. Tas senuks juos palaimino ir sako:
– Dabar galit poroj gyvętie: tu neturi dalies, o ji turi dalį, tai jūs būsit bagoti.
Davė tas senuks jiem dorelį an kelio, o da jis turėjo kitą dorelį, – turi jiedu du doreliu, – atsisveikino tą pūstelnyką ir išėjo. Atėjo in tokį miestą, pasirandavojo sau stubą. O toj jo pati sako jam:
– Aik tu in kromą, pirk abrūsą ir šilkų ir parnešk man.
Jis tuo nuvėjęs nupirko ir parnešė. Toj jo pati siuvo dvi dieni tą abrūsą, o paskui sako jam:
– Dabar nunešk tu tą abrūsą pas kupčių, parduok, o kad klaus, ką tu nori, tai sakyk: „Neklausk, ką noru, tik mokėk pinigus, nes nešu pas kitą“.
Nunešė pas kupčių. Kupčius klausia:
– Ką tu nori už tokį abrūsą?
O tas abrūsas buvo neišpasakyto gražumo, – o jis sako:
– Tu neklausk mane, ką aš prašau, ale tik mokėk pinigus, nes aš nešu pas kitą parduot.
Tas kupčius tuo pajėmė tris šimtus auksinų ir užmokėjo. Parnešė tuos tris šimtus auksinų – ką tu su juo: jau jis turtingas! Ale sako jam pati:
– Aik nupirk divoną ir šilkų man parnešk.
Tas nuvėjęs nupirko divoną ir šilkų už šimtą auksinų, parnešė, jai padavė. Ji siuvo tą divoną aštuonias dienas, o kad jau išsiuvo visokiom kvietkom, liepė nešt jam parduot pas kupčių. Atnešė pas bagočiausią kupčių to miesto, sako:
– Aš neturu tiek turto, kad aš galėčia tą divoną nupirktie. Nešk tu jį pas mano brolį, tai ans rasi nupirks.
Atnešė pas tą. Anas, pamatęs tokį divoną, sako:
– Aš neturu tiek turto, kad aš galėčia tą divoną pirkt. Nešk tu jį pas mano brolį, jis valdo laivus ir turi savo vieną miestą, tai jis rasi nupirks.
Nunešė pas tą. Tas, jį pamatęs, davė jam tuo maišą raudonųjų, porą arklių ir kočą ir užrašė da jam pusę miesto. Parvažiau jis pas savo pačią, sako:
– Na, dūšele, jau čia pamesim: štai turu raštus – man pusę miesto užrašė. Ten sau paimsim konogeriausią namą ir pakajingai gyvęsim.
Sėdo abudu in kočą ir atvažiau in tą miestą. Važinėjo per visą tą miestą, kur jam užrašytas, ir žiūrinėjo, katram name jiem būtų geriausia gyvętie. Kur geriausias ir gražiausias namas, atėjo in tą namą ir sako tam randaunykui:
– Kad tu tuo išeitum iš to namo, aš čia jį užimu gyvęt.
O tas kupčius, kurs ten gyvena, sako:
– N’o tu kas per vienas, kad tu čia norėtum ateit gyvętie?
Sako:
– Čia mano pusė miesto – štai raštai!
Na, jau tam kupčiui reik išeit, jau jis išsikraustė, ale sako: „Palauk, aš tau intaisysu baiką! “ O toj pati labai graži buvo. Jis nukeliau pas karalių ir sako:
– Čia atkeliau toks pusės miesto valdonas, o labai gražią pačią turi, tai tu jį prašalyk, o tau jo pati teks.
Tas karalius pajėmė vieną savo jenerolą ir atvažiau pas jį. Sako karalius:
– Tu toks turtingas, tau viskas būtų gerai, ale kad tu unaro neturi. Aš padarysu tave an savo dvaro šėporium, tai tu turėsi ir garbę. Ale tik turi pasirašyt, kad būsi šėporium.
Toj jo pati sako:
– Tu nesirašyk, nes tu verksi.
Na, jis pamislijo: kad jis tokius turtus turi, būtų gerai ir garbė. Jis pačios neklausė, pasirašė. O kaip pasirašė, sako karalius:
– Rytoj atvažuosi pas mane.
Art rytojaus nuvažiavo pas tą karalių, o tas jenerolas mokina karalių, o tas karalius sako:
– Kad tu pasirašei šėporiaut, tai rytoj man an šito kalno pagaukie žuvų ir išsteliuosi pietus, o jei ne, tai tau galvą nukirsu.
Dabar jis mislija, kas čia bus, kaip čia an tokio kalno gali pagaut žuvis. Nuvažiau pas pačią ir sako:
– Man karalius šiandie užsakė, kad aš rytoj jam pagaučia an kalno žuvų ir anpiet pagamyčia.
O pati jam sako:
– O ką? Matai, tu manęs neklausei – aš tau sakiau, kad nepasirašyk! – Sako: – Kaip rytoj nuvažuosi, tai sakyk karaliui, kad vienoj adynoj numegztų šilkų tinklą ir toj pačioj adynoj, sakyk, kad „aš turu pagaut žuvų“.
Nuvažiau pas karalių ir sako:
– Kad vienoj adynoj numegztum šilkų tinklą ir tąj pačia adyna aš da ir žuvų an kalno turu pagautie.
Karalius tuo savo kareiviams prisakė, kad megztų tinklą. Tuo tie in pusę adynos numezgė tinklą – o an to kalno stojo ažeras, o kad jis su tuom tinklu užtraukė, pagau daugybę žuvų! Tuo pajėmė, kiek reikėjo, an pietų, išsteliau, pavalgė pietų.
Popiet tas jenerolas sako karaliui, kad jam kitą darbą užduotų. Sako karalius:
– Šiandie gerai išsteliavai pietus, o rytoj ant jūrių padarysi tiltą ir ten pataisysi pietus. O kad jei neišpildytum, tai tau galvą nukirsu.
Parvažiau pas pačią ir jai teip pasakė. O pati sako:
– Matai, ką jis tau išmislijo! Aš tau sakiau, kad tu nepasirašyk.
Jau jam parūpo, naktij miegot negali. Rūpinasi, kaip čia bus. Anryt pati sako:
– Te tau šitą skepetaitę. Nuvažuok pas karalių ir sakyk, kad važuotų anpiet, o tu nuvažuok pas jūres, mosterk tąj skepetaite, ir viskas stosis.
Teip jis viską ir padarė. Stojo toks tolymas tiltas an vandenų! Ten kukoriai, lekojai tik laksto, ir viskas surengta karaliui anpiet.
Karalius atvažiavęs paėdė pietų, o popiet sako in tą jenerolą:
– Tai matai, kaip nekaltą žmogų negali iš svieto išvaryt.
O tas jenerolas sako:
– Ne teip, tai teip, o mes jį vis nužudysim. – Sako: – Tegul aina in peklą pažiūrėt, ką karaliaus tėvai veikia, ir tegul parneša kokį ženklą.
Tas karalius jam popiet teip sako:
– Tu rytoj nuveik in peklą, pažiūrėk, ką mano tėvas ir motina veikia tenai, ir kokį norįs ženklą man parnešk.
Parėjo pas pačią ir jai pasakė teip. Sako:
– Tu viens neik, tegul karalius leidžia tą jenerolą. O te tau šitą skepetaitę, tai kaip tu norėsi valgyt, pasitiesk tą skepetaitę – tau bus valgyt ir gert.
Pajėmė jis tą skepetaitę, nuvėjo pas tą karalių, sako:
– Aš vienas neisu, man turi leist tą jenerolą.
Ką darys karalius – tur leist. Tas jenerolas pajėmė an kelio pyragų, keptų žąsų ir aina. Kaip užsimano valgyt, tas jenerolas valgo savo, ką turi, maisto, o jis pasitiesia sau skepetaitę, pavalgo, atsigeria, ko jis nor, – ir jau nukeliavo in peklą. Žiūri – su tuom karalium velniai malkas veža. Dabar jis norėtų su juom pašnekėt – velniai neleidžia jį iš plėškės nė ant vienos minutos. Dabar ką jis darys? Jis pašnekėt su juom norėtų – sako in tuos velnius:
– Aš, – sako, – turu mainą, kad jūs jį teip nepaleidžiat.
– Kad turi mainą, tai gerai.
Tuo tą jenerolą pakinkė, o tą karalių paleido pašnekėt. Jiedu šneka. Klausia to karaliaus:
– Kodėl tu patekai in pragarą?
Sako:
– Už puikybę.
Sako tas žmogus:
– Duok tu man kokį ženklą, kad aš su tavim šnekėjau.
Tas karalius perlaužė savo žiedą, davė jam pusę, an kurio buvo vardas ir pravardė. Jiedu kol šnekėjo, tai tie velniai tam jenerolui vežime su bizūnais per pečius liejo. Paleido tą jenerolą, o tą karalių vėl pakinkė.
Ale jis dabar nor pašnekėt su karaliene, o tą vėl iš smalos neleidžia. Sako:
– Aš turu mainą.
– Kad duosi mainą, tai galėsi šnekėt.
Tie velniai tuo pagriebė tą jenerolą, sugrumdė in katilą ir virina smaloj, kol jie šnekėjo, o paskui ir karalienė davė jam pusę žiedo. Paskui paleido tą jenerolą visą smaluotą.
Išėjo jiedu iš peklos ir parkeliau pas karalių. Klausia karalius:
– O ką, ar buvot pekloj?
– Buvom.
– O ką veikia tėvas ir motina?
Sako:
– Tėvą pakinkę, velniai malkas pekloj veža, o moma verda katile smaloj. Te tau jų puses žiedų.
Klausia karalius:
– O kur jenerolą palikai?
Sako:
– Stovi už durių.
Pažiūri karalius – stovi už durių ką tik gyvas, visas smaluotas! Ale tas karalius sako:
– Tai matai, kaip nekaltą žmogų negali nužudyt.
O tas jenerolas, biskį prasipagiriojęs, sako karaliui:
– Mes jį vis nužudysim. – Sako: – Siųsk jį in tokią žemę: an tokio kalno yra du žiedai, tai tegul jis aina jų parnešt, o iš ten nė viens negrįžo ir negrįš.
Karaliui jo ta roda patiko, ir vėl jį pasiuntė tenai. Parėjo jis pas pačią ir verkia, sako:
– Jau dabar tai paskutinį jau darbą uždavė. – Sako: – Liepė karalius ait ana in tokią žemę, no tokio kalno parneši du žiedu.
Sako jam pati:
– Matai, kaip tu manęs neklausei, o dabar verki! – Sako: – Aš tau parašysu laišką, ir aik tu pas mano seserį, tai ji galbūt tau ką padės.
Pajėmė jis tą laišką ir aina. Atėjo pas tą seserį, padavė laišką. Toj pamatė, kad nog jauniausios sesers laiškas, sako:
– Sveiks drūts, svainuti! Kaip Dievas gyvą belaiko? Kaip ainasi seseriai, ar sveika, ar gyva?
– Mum viskas gerai, mes labai turtingai gyvenam, ale karalius mane kankina kelintu kartu, o dabar liepė ait an tokio kalno parnešt du žiedu. Tai ar tu, svainute, negali mane kiek pagelbėt?
Sako:
– Aš nieko negaliu. Aš tau duosu laišką pas mūs vyriausią seserį, tai anoj rasi galės.
Atsisveikino ją, pajėmė tą laišką ir aina. Atėjo pas tą vyriausią seserį, padavė jai laišką. Toj laišką perskaitė, sako:
– Šiandie negali priait, žiūrėsim rytoj.
Anryt toj sesuo nulėkė, vos ne vos prilėkė, net sparnus apsvilo, ale bet parnešė, sako:
– Te tau tuos žiedus. Parnešk vieną užmauk karaliui, o kitą – tam jenerolui. O kaip tik užmausi, teip ir sudegs.
Padėkavojo jis jai už tą geradėjystę, atsisveikino ir iškeliavo. Parėjo pas tą karalių, vieną žiedą užmovė an piršto karaliui, kitą – tam jenerolui, ir tuo pradėjo degtie ir sudegė in pelenus. O jis parėjo pas savo mylimą pačią ir jau ramiai ir turtingai gyveno iki pabaigai dienų savo.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 245-254, Nr. 123
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 123
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: pūstelnykas – Bs. išn. Kitose pasakose – Dievas.

Spausdinti

Atgal