Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7233&FId=10203&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius su pačia, jiedu neturėjo vaikų. Važinėjo visur, kaipo karalius, pas daktarus – niekur pagelbos negavo. Ale viens daktars atsirado, duoda šiokią rodą karaliui. Sako:
– Viena adyna numegzdyk šilkų tinklą, nuveik tąj pačia adyna in mares, su tuom tinklu pagausi žuvytę. Tą žuvį duok pačiai suvalgyt, tai turėsi vaikų.
Kaipo karaliui – tuo viskas stojos: su tuom tinklu nuvėjo in mares, pagavo labai mažą žuvelę, parnešė namon, iškepė, davė karalienei suvalgyt. Ale buvo ten momka, o ką tik, būdavo, karalienė valgo, tai vis, būdavo, duoda ir momkai, o tos žuvelės jau jai nedavė. Ji nuvėjo no karalienės tą torielką atneštie, sako: „Tos žuvelės man nedavė paragaut – aš jos nor kaulelius aplaižysu“. Ir aplaižė. Toj karalienė no tos žuvytės pagimdė sūnų, o toj momka nog jos laižymo teipgi pagimdė sūnų.
Užaugo tas karaluks ir tas momkinuks jau in dvidešimts metų. Sako tas momkinukas in tą karaluką:
– Prašyk tėvo, kad duotų tau laivą, kiek kareivių – važuosim ant marių mudu pasivažinėtie.
Paprašė tėvo, tėvas tuo jam surengė laivą ir kareivių, ir jie išvažiau. Važuoja vieną dieną, kitą – nieko neprivažuoja. Ale trečios dienos naktij važuojant žiūri – ant marių žiburėlis. Privažiau artyn – sala, an tos salos – stubelė, toj stubelėj – žiburėlis. Laivas sustojo. Tas momkinukas nuvėjo in tą stubelę, joje atrado tris mergas verpiant. Ale viena labai graži buvo. Jis ją norėjo paimt dėl to karaliūno. Sako:
– Aime ant laivo pasivažinėtie.
Sako:
– Šiandie negaliu: jau motina tuo parlėks, nepaspėsim. Ateik rytoj vakare, tai galėsim aitie.
Anryt vėl jis ten nuvėjo ir pajėmė tą mergą. Ale da jie nevažuoja, laukia kitos nakties. Parlėkė toj laumė, sako:
– Tu momkiuk, tu mano dukterį pavogei. Ale su jąj tu neilgai džiaugsiesi: kaip važuosi in šliūbą, bėgs lapė per dvarą, karaliaus važnyčia šaus tą lapę ir tave nušaus. Jei kas girdėtų o praneštų, tai tas iki kelių in akmenį pavirs.
Jie ant laivo tos laumės nebijojo, sako in tą karaliūną:
– Da stovėkim čia.
O jis da nor laukt, kas čia toliau bus. Atėjo kits vakaras, toj laumė sako:
– Tu, momkinuk, pavogei mano dukterį. Ale tu neilgai džiaugsiesi. Kaip ji važuos, o tu josi, tai arklys puls ir nusuks tau galvą. O kad kas girdėtų o jam praneštų, tai tas pavirs iki juostai in akmenį.
Dabar jau tas karaliūnas nor keliaut namon, o tas jo prašo, kad da palauktų vieną naktį. Atėjo trečia naktis, sako toj laumė:
– Tu pavogei mano dukterį, ale tau nepasiseks. Kaip po šliūbui sugulsit, išlįs smakas iš po lovos ir praris abudu. O jei kas girdėtų o jam praneštų, tai tas pavirs visas in akmenį.
Dabar jau jis viską girdėjo. Išvažiau namon. Parvažiau jie in savo tėvo dvarą. Tam karaliūnui toj pana labai patiko, o šits jo tarnas sako:
– Aš ne dėl savęs ją pavogiau, tik dėl tavęs.
Tam karalukui labai tas jo žodis patiko. Teip tuojaus padavė užsakus, surengė vestuves. Važuoja toj merga karietoj in bažnyčią ant vinčiaus, o karaliūnas su tuom tarnu savo joja raiti. Žiūri – per dvarą bėga lapė, o karaliaus važnyčia mieruoja šaut lapę. Tas momkinuks pamatė, kad mieruoja šaut lapę, o jau būtų karaliūną nušovęs, – pamierau tą važnyčia ir peršovė. Sako tas karaliūnas:
– Sakei, kad tu man ją pavogei, o bet tu man ją pavydi.
Joja toliau – arklys klupo, o tas momkutis nukirto tam arkliui galvą, ir tas karaliūnas liko gyvas.
– Na, – sako, – tu man jos tik pavydi.
– Aš tau nepavydžiu.
Davė tam karaliūnui kitą arklį. Dajojo in bažnyčią, susivinčiavojo, parvažiau namon. Vakare jau tas momkutis žinojo, in katrą pakajų jie ais gult. Jis palindo po lova. Naktij jau atėjo jaunieji gultie, ale klauso [momkutis] naktij – jau smakas graužia grindis. Kaip tik iškišo galvą juos praryt, teip tas momkutis ir nukirto jam galvą, ir prapuolė tas smakas. O kaip jam galvą kirto, tai kraujo užtiško karaliūnui ant veido. Dabar jis mislija sau: reik tuos kraujus jam nulaižyt, – ir ližterėjo su liežiuviu. Ale da insyk nenulaižė. Ližterėjo da sykį – in tąsyk pabudo tas karaliūnas, sako:
– Jau tu man darei visados baikas, o dabar jau nori mane nukirst, – o jis lygiai tuomsyk laikė rankoj kardą.
An rytojaus jau veda jį pakart. Prieš pakariant sako jis:
– Duok man da prieš pakariant tris žodžius ištartie.
– Na, gali.
Sako:
– Kaip karaliūnas jojo an šliūbo, bėgo lapė per dvarą, tą lapę pamierau šaut karališkas važnyčia, o jis būt ne lapę užšovęs, ale karaliūną, tai aš tą nušoviau – karaliūnas liko gyvas. O jeigu neteisybė, žiūrėkit – jau pavirtau iki kelių in akmenį. Toliau kaip jojo, klupo arklys – būtų karaliūnui galvą nulaužęs. Aš tą arklį nukirtau – jis liko gyvas. Jeigu neteisybė, žiūrėkit – jau pavirtau iki juostai in akmenį.
Sako karaliūnas:
– Jau daugiau nepasakok, jau aš tau dovanoju gyvastį.
– Ką jau aš nepasakosu... Jau iš manęs vis žmogus nebus! – Sako toliaus: – Kaip nuvėjo karaliūnas gultie, po lova smakas išgraužė skylę, norėjo abu jaunuosius prarytie, tai aš jam galvą nukirtau, ir liko abu gyvi.
Ir pavirto visas in akmenį. Tada, kaip jau jis pavirto in akmenį, gailiasi karaliūnas jo, ale ką bedarytie? Padarė karaliūnas an to akmens gražius namelius, kad ant jo sniegas ir lytus nepultų.
Ale jau perėjo keli metai, jau tas karaliūnas sulaukė trejetą vaikų. Prisisapnavo tam karaliūnui, sako:
– Tu papjauk savo visus tris vaikus, o tuom krauju patepk tą akmenį, tai aš vėl būsu žmogus.
Tas karaliūnas tuo papjovė savo visus tris vaikus, atėjo, patepė tą akmenį – ir stojo žmogus. O kada parėjo namon, žiūri, kad jo visi trys vaikai gyvi ir sveiki. Tada jau daugiau tą savo tarną karalius no savęs neleido.

PATEIKĖJAS: Vincentas Šeperis (Šėperis)

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 259-262, Nr. 130
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 130
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal