Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7248&FId=10220&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąsyk toks milžinas, o gale jo lauko pagirij gyveno pirtelėj toks miklus Motiejuks. Jis sau laikė arklį, karvę ir jis, būdavo, vis gano po to milžino pievas ir javus, o tas milžinas niekad jį, būdavo, nepagauna ganant. Ale sykį jau visai tas milžinas perpyko an to Motiejuko. Pasijėmė akmenį in ranką ir aina tą Motiejuką užmušt.
Tas Motiejuks pamatė, kad ateina milžinas su akmeniu rankoj, – jis pajėmė saują varškės. Atėjus tam milžinui, ir barasi jiedu. Tas milžinas sako:
– Ką tu man giliuoji! Aš šitą akmenį kaip suspausu, tai tik smiltys pabirės.
O tas Motiejuks sako:
– Aš akmenį kaip suspausu, tai net vanduo išbėgs.
– Na, spausk.
Tas kaip suspaudė tą varškę – teisybė, ir bėga vanduo. Sako tas milžinas:
– Kad tu toks drūtas, tai aik tu pas mane už berną – ką tu čia vienas veiksi... Mudviem bus ramiau.
– Galiu ait.
Atėjo tas Motiejuks pas tą milžiną – sako tas milžinas:
– Aik tu paimk kirvius, aisim in girią medžių nusikirst ir parsinešt.
Nuvėjo tas pas kirvius – žiūri, kad jis tų kirvių nepakelia. Aina jiedu in girią – sako tas milžinas:
– N’o kodėl tu nepajėmei kirvių?
– N’o kam mum reik tų kirvių... Mes išsirausim medį ir parsinešim.
Nuvėjo in girią. Tas Motiejuks vaikščioja po girią, neranda medį katrą rautie, o tas milžinas nesulaukia jį raujant, pats pajėmęs medį išrovė ir sako:
– Aik tu imk už viršūnės, o aš už kamieno.
O tas Motiejuks sako:
– Aik tu imk už viršūnės, o aš imsu už kamieno.
Pajėmė tas milžinas už viršūnės ir velka, o Motiejuks užsisėdo an šaknų ir važuoja. Tas milžinas velka visas sušilęs, o tas Motiejuks sako:
– Tu viršūnę neši, o sušilai, o aš kamblį, o nė biskį nesušilau.
Parėjo jiedu namo, – sako tam bernui:
– Aik tu in kluoną kult.
Jis nuvėjo in kluoną, žiūri in tuos spragilus – kad jis tą spragilą nė biskį nepakelia. Ką jis darys? Jis užlipo an kluono stogo ir plėšia stogą. Pamatė tas milžinas, kad bernas lupa stogą, sako:
– Ką tu darai?
– Aš lupu stogą: man per žemas stogas, aš negaliu rankų iškelt.
– Ką tu ten man iškadą darai! Aik sau, man nereik tokio berno.
Pamieravo jam kartį pinigų algos, sako:
– Te tau algą, ir aik sau.
Jis tuos pinigus nepakelia – sako:
– Kad tu mane pavarai, tai tu man turi tuos pinigus nunešt, o kitaip aš no tavęs neisu.
Nėr ką tam daryt, pajėmęs tuos pinigus nunešė jam in tą jo pirtelę ir pametė, o tas Motiejuks su tais pinigais galėjo gerai gyvęt.

PATEIKĖJAS: Uršė Šikorskiūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 270-271, Nr. 138
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 138
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal