Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7249&FId=10221&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks varguolis žmogelis, jis turėjo sūnų. Tą sūnų jis leido mokytis kalvystos. Jis ne po ilgam laikui išmoko kalviaut, pastojo geru gizeliu ir išėjo per kalvius svieto vandravot. Atėjo in tokį dvarą pas kalvį. O tam to dvaro sode tai buvo du milžinu: atėjo, sako, tie milžinai in to pono dvarą, sau pavaldė, ir nieko jie in sodą neleisdavo, kad tik kas ineidavo, tai jie užmušdavo.
Tas gizelis, kaipo pakeliauningas, norė valgyt. Nusipirko no dvaroko sūrį, plongalį suvalgė, o storgalis jam liko. Jis tą indėjo sau in kišenių an kito sykio. Ale jis, kaipo pereiga svieto, mislija, kaip čia gautie no tų milžinų obuolių pavalgyt. Jis, aidams prie sodo, rado lizdą paukštuko ir jau jame paukštukai dideli, jau gali lėktie, ale da vis tūni lizdelij. Jis tą vieną paukštuką nugriebė ir, insidėjęs in kišenių, nuvėjo in sodą pas tuos milžinus, priėjęs prie obels ir skina obuolius. Ateina viens milžinas, sako:
– Dėl ko tu mūs obuolius skini?
Ir tuo pastūmėjo tą gizelį, kad tas tuo per obelį peršoko. O tas milžinas sako:
– Ko tu šoki per obelį?
Tas gizelis sako:
– Aš peršokau, ale tu peršok, kad tu toks diktas vyras.
Tas milžinas ėmė šokt – vis tik in pusę obels dašoko, o peršokt negali. Pasivadino ir kitą, ir tas neperšoka – jau jie nusigando. Sako viens kitam:
– Rasi jis drūtesnis...
Viens sako in tą gizelį:
– Na, meskim akmenį, katras aukščiau išmesim.
Tas milžinas kaip metė, tai in pusę adynos nupuolė akmuo. Ale tas gizelis pajėmė iš kišeniaus paukštuką, kaip paleido – tas nulėkė iš baimės ir nulėkė.
Jau tie milžinai lyg jo prisidingi. Ale viens milžinas, pajėmęs akmenį, suspaudė – pabiro in smiltis. Sako:
– O tu ar teip galėsi?
Tas gizelis pajėmė iš kišeniaus tą sūrį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėtie! Jau tie du milžinu pamatė, kad iš akmens net vanduo išbėgo, – jau jame pamislijo baisų drūtumą. Tuo klaupė jiedu an kelių ir sako:
– Ką tu nori, tai su mumis daryk, tik palik mum gyvastį.
Sako gizelis:
– Aš noru, kad jūs tuo iš šito sodo išeitumėt ir daugiau jau čia niekad nesugrįžtumėt.
Tie milžinai da jam padėkavojo, kad tik tiek juos nubaudė. Tuo tie ir išvandrau. O tas ponas už tai tą gizelį pajėmė už žentą ir pavedė jam savo dvarą.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 272-273, Nr. 139
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 139
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal