Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7268&FId=10240&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks pons ten prie kokios urėdystės raštinyku. Jis turėjo labai gražią dukterį, ir ji labai mokėjo gražiai skambyt an partapijono, o kad ji, būdavo, grajydama gieda, tai balsas buvo teip kaip aniuolo.
Ten sykį ėjo labai bagotas ponas, jis turėjo daugiau kaip šimtą dvarų. Išgirdo tokias gražias giesmes ir skambinimą – atėjo pažiūrėt. Kaip jis pamatė, kad tokia graži merga, jau jis an žemės nieko daugiau nenori, kaip tokią už pačią gautie. Jis buvo da jaunikis, o toj pana in jį žiūrėt negali. Jis ją norėtų už moterį paimtie, o ji visai in tą pusę nežiūri. Perpyko tas ponas ir sako: „Palaukit, aš jum parodysu“. Ėmė pasamdė kitą kokį raštinyką, kad ten parašytų jo knygose kokį ten apgavimą. Daėjo tą apgavimą, jis visus perpirko, ir pasodino tą, tos panos tėvą raštinyką, in kalinį ir pasodino kokiam ten sklepe, kad jis nė jokios šviesybės nematė, o sėdėjo an duonos ir an vandens. Tik, būdavo, kaip pirmą dieną Velykų iš ryto šauja iš armotos ir, būdavo, žemė sudreba, tai išgirsta tą balsą, tai jis, būdavo, žino, kad perėjo metai, ir rėžia rėžį nagu an sienos. Tas pons mislijo, kaip jo šeimyna liks be vyro, nebus kam duoną uždirbtie, tai toj pana už jo tekės. O ji, kaip liko ir be tėvo, ir už jo nėjo. Būdavo, kur būna pas ponus balius, tai ją paprašo padainuot, paskambyt, būdavo, ponai apdovanoja, ir tuomi ji mito. Vis, būdavo, rašo karaliui prašymus, kad jos tėvą paleistų iš nevalios nekaltai sėdintį – to pono visur buvo pinigais užpilta, ir niekad raštas karaliui nenuveidavo.
Ale numirė tas karalius, užstojo kitas ir liepė paleistie visus nevalnykus. Tas kalinio perdėtinis visus paleido, o tą paliko sėdėt, nes jis no to pono buvo papirktas. Dabar susišnekėjo, kad tą to raštinyko dukterį vežt no viens kito in karaliaus miestą pas karalių. Teip ir padarė – ir nuvežė ją per viens kitą pas karalių. Priėjo prie karaliaus ir padavė prašymą, kad jos tėvas nekaltai sėdi ir neleidžia jį nė pagal karaliaus paliepimą. Karalius sako:
– Gerai, aš atvažuosu pažiūrėt.
Apsirengė karalius poniškom drapanom ir atvažiau su kitu in tą miestą, sustojo kur ten, nesisakė, ką jis karalium. Atėjo tiesiog pas tą kalinio perdėtinį, sako karalius:
– Ar visi paleisti nevalnykai? Mane karalius atsiuntė pažiūrėt.
O tas perdėtinis sako:
– Jau kada paleisti!
– Aime in kamaras pažiūrėt.
– Ką jūs ten aisit, teip ten negeras oras – aš negaliu trivot, o da aš papratęs, o jūs neįpratę, tai jum da bus bjauriau.
– Tai nieko, aime.
Perėjo visus – nėra. Klausia:
– O apačioje ar ir nieko nėra?
– Nieko nėra jau kada kas.
– Na, aime ir ten pažiūrėt.
– Ką ten aisi... Aš ten negaliu aitie, ten da bjauresnė smarvė.
– Na, tik aik, atrakyk – pažiūrėsim, reik visur peržiūrėt.
Atidarė vieną, kitą, trečią – nėra nieko. Sako:
– Matai, kad nieko nėra.
Ale da viena giliausia užrakyta. Sako:
– Atrakyk ir tą.
– Ką jau rakyti... – visas perpykęs šneka.
O karalius sako:
– Ar tu pyksti, ar ne – atdaryk!
Atrakino ir tą kamarą. Tas nevalnykas persigando, kad pamatė šviesą, išpuolė iš lovos. Klausia jo karalius:
– N’o kaip tu čia seniai sėdi?
– Aš nežinau, aš čia jokios šviesos nemačiau, tik, būdavo, kaip pirmą dieną Velykų šauja iš armotos ir no to balso žemė sudreba, tai aš vis tuosyk nagu rėžiau rėžį an sienos, tai kiek čia rėžių, tai tiek metų.
Paskaitė karalius penkioliką rėžių. Tą nevalnyką tuoj paleido. Atėjo in kalinio kanceliariją, sako tam perdėtiniui:
– Duok man knygas, aš parašysu, kad peržiūrėjau.
Tas perdėtinis tuo susirišo galvą, pajėmęs metė knygas jam an stalo, sako:
– Te, rašyk – tau visokių galų reikia. Vadžiojai po kamaras – negaliu trivot, galvą skauda.
Tas karalius parašė in tais knygas, kad tą perdėtinį pakart, o pakorus da sušaudyt. Tas perdėtinis visai nežiūri, ką rašo. Ale tas karalius išėjo iš to kalinio, apsirėdė karališkom drapanom ir pasirodė žmonėms jau karalium. Išėjo tarnaitė to perdėtinio, žiūri – žmonės vieni klaupia an kelių prieš karalių, kiti rėkia „ura“. Atbėgo pas tą perdėtinį, sako:
– Ką čia buvo, tai buvo karalius: žmonės prieš jį klaupia an kelių ir rėkia „ura“.
Tas perdėtinis tuo nubėgo in knygas žiūrėt, ką jis tenai parašė, žiūri – parašyta, kad jį pakart ir da sušaudyt. Pamatęs karaliaus parašą, jau pamatė, kad jam bloga, ėmė duot galva in sieną – galva sutrūko, ir nudvėsė. Atėjo palicija jį vest an kartuvių – jau rado nudvėsusį.

PATEIKĖJAS: Vladas Vaitukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 301-303, Nr. 150
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 150
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal