Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7274&FId=10246&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karaliaus sūnus, jau nejaunas. Ale jis žinojo, kad vienoj karalystėj buvo labai graži karaliaus duktė. Parašė jis pas ją gromatą, kad nor ją vesti. O toj karaliaus duktė jam teip atrašė: „Kad tu tiek nevertas ką mano padų purvas“. Šits perskaitė tokią gromatą, jam labai pasidarė sarmata, kad jis negali trivot iš piktumo, sako: „Palauk, rasi aš galėsu tau atmonyt“. Jis davė padaryt tris obuolius: vieną sidabro, antrą – aukso, trečią – deimanto, ir jis gavo tokį peilį, kad su tuom peiliu ką nupjauja inskiepija, tai kvietkų visoki žiedai auga. Nusipirko sodaunykišką pjūklelį ir važiuoja pas tą karalių, ar negaus per sodaunyką pas jį. Nukeliavo tenai, o ten reikėjo sodaunyko, ir tas karalius jį priėmė už sodaunyką. Jis ten tuos takus taiso, kvietkas visokias skiepija, veisia, tai karaliaus dukteriai jau jis labai patinka. O toj karaliūtė buvo ir da dvi mergos vieno didumo ir gymio ir teip apsirengę, kad negali pažyti, katra karaliūtė. Tos mergos vaikščioja po sodą, o jis žaidžia su sidabro obuoliu. O toj karaliūtė sako:
– Kasžin ar tas sodaunykas neparduotų tą obuolį?
Atėjo viena, klausia:
– Ar tu parduotum tą obuolį?
– Aš parduoti neparduosu, ale ateik šiąnakt su manim pergulėti, tai aš už dyką duosu obuolį.
Atėjo toj merga pas jį nakvot. Jis ją paguldė galva in pakojį, teip, kad buvo jos galva, o jo subinė, ir rukino jis ją per naktį, kad ji antryt buvo net ruda. Gavo obuolį.
Ant rytojaus jis žaidžia su aukso obuoliu da su gražesniu. Sako [karaliūtė]:
– Žiūrėk, tas sodaunykas tur da gražesnį obuolį. Ar negalėtume mes iš jo išviliot ir šitą?
Ir vėl ji teip gavo tą obuolį, ir paskutinį teip gavo. Ale tas sodaunykas sako:
– Jau aš pas jus nebūsu.
O toj karaliaus duktė sako:
– Jau čia bus negerai: jis mus apšnekės, kad mes su juom gulėjom. – Sako ji: – Pašaukit pas mane, tai aš jam nors stiklą midaus duosu, ką man patarnavo.
O ji užtaisė jam tokio midaus: kaip tik išgers, tai tur ir užmigtie, o kaip užmigs, tai iš kelinto gyvenimo atdarys langą, jį išmes, ir jis užsimuš.
Atėjo tas sodaunykas pas tą paną, atnešė jiedviem midaus po stiklą, pastatė jiems. Ale toj pana kaip tik nusisuko, tas sodaunykas ėmė jai savo stiklą padėjo, o jos sau pasistatė. Ale da jiedu neišgėrė nė po pusę – jau toj pana užmigo. O toj pana kaip užmigo, tai jis tą paną – in lovą ir pats gula, ir guli per naktį. Anryt pabudo ta pana – žiūri, kad guli su tuom sodaunyku. Jau ji nusigando, kad jau nė šis, nė tas. Sako toj pana tam sodaunykui:
– Aš jau no tavęs neliksu.
O jis jau aina:
– Lik sveika.
O ji sako:
– Na, aš jau no tavęs neliksu, ką jau aš čia veiksu...
O jis sako:
– Nale ait – tai ait. Ale kaip tu no tėvo išeisi? Kiba sakyk, kad tu nori mane palydėt. Tegul pakinko ketvertą arklių, pasijimk dikčiai pinigų an kelio, ir mudu bėgsim.
Važiavo važiavo, jau nuvažiau gana toli, jau ji nor ir valgyt. Paima jis nog jos pundą pinigų, nuvėjęs jai už tuos pinigus, už kokį skatiką, pyragaitį nuperka. Sako:
– Kodėl teip mažai už tiek daug pinigų?
O jis sako:
– Kad šitoj žemėj teip brangu.
Važiavo toliau ir jau visus pinigus an maisto išdavė. Dabar valgyt reik – sako tas sodaunykas:
– Reik parduot porą arklių.
Pardavė arklius ir kočą, jau jiedu suvalgė viską. Aina pėkšti, jau ji pailso, nelabai gali aitie pėkščia. Na, tai tas karaliūnas nupirko karutį ir karuoja ją in pakalnę. Ale sako:
– Tau sunku ait, ale ir man sunku, ir tu mane biskį pavėžyk.
Tai vis, būdavo, veža jis ją in pakalnę, o ji jį tur vežt prieš kalną. Jis ją baudė už tokią jos puikę, ką ji jam teip rašė. O kaip tik jiedu išvažiau, tai jis davė žinią tėvui, kad rengtų veseilią.
Jau jiedu parkeliavo in tą karaliaus miestą, jis jai nusamdė tokį menką butelį, ją ten paliko, o jis jai sako:
– Aš aisu, ar kur neužpelnysu ant maisto.
Jis nuveina pas tėvą karalių, o vakare pareina pas ją ir parneša jai kiek ten pinigų uždirbęs. Ale sako jai:
– Aš nors kiek užpelnau, o tu nieko. Kasžin kaip mudu čia gyvęsim. Aš tau nupirksu puodų, atsisėsk an rinkos ir pardavinėk, rasi ir tu uždirbtum kelis skatikus.
Nupirko jai puodų, sėdi ji an rinkos pas tuos puodus, o jis pasikinkė ketvertą arklių in bričką, atvažiau an rinkos – suvažinėjo jai visus puodus. Vakare jau jis atėjo pas ją, klausia:
– N’o ką, ar pardavei kiek puodų?
– Ką aš jų parduosu... Atvažiau kasžin kas, suvažinėjo visus puodus ir nuvažiau.
– Na, tai tau su puodais jau nesiseks. Aš tau pataisysu karčemaitę, gal ten su arielka kiek uždirbsi.
Gerai. Tuo jis padarė jai karčemą, ir jau ji ten šinkuoja. O tas karaliūnas pasakė savo kareiviams, kad aitų gert arielkos ir neduotų jai pinigų. Atėjo tie kareiviai, tą jos arielką išgėrė ir nė skatiką jai nedavė. Pareina jis vakare, klausia:
– N’o ką, ar kiek išpardavei?
– Gana jau! Atėjo kareiviai, visą arielką išgėrė ir man nė skatiką nedavė ir išėjo sau.
– Na, matai, tai jau tau pardavinėt nesiseks. Dabar pas karalių bus veseilia: karaliaus sūnus ženysis. Aš aisu tenai, ar negausu kokią tarnystą, ir dėl tavęs rasi gausu kokią nors tarnystą.
An rytojaus jau jis atėjo pas ją, sako:
– Aš gavau prie kukorių, o tau vietą gavau už pakajavąją. Ale, – sako, – kad tu ten būsi an veseilios, tai tu man nors pavok kokį šmotelį mėsos.
Parnakvojo jiedu. Anryt nuvėjo jiedu pas karalių: jis ne¬va prie kukorių, o ji – už tarnaitę. O jau jis ten apsakė, kas čia bus.
Prasidėjo toj veseilia. Ten viską rengia, kepa. Ale jau reiks nešt pietus – toj tarnaitė ėmė pavogė vištuką keptą dėl savo vyro ir insidėjo in užlanką. O kada toj tarnaitė neša pečenkas, tai muzikantai ima žaist, o kvieslys su tarnaite pirmiau tur ait šokt. Neša toj tarnaitė ant stalo – teip tas kvieslys tuo ją veda šokt. O toj, turėdama tą vištuką pakavojus, nenor ait šokt, o muzika rėžia. Anas nieko nelaukia – šokt. Kaip tik ėmė ją sukt, kratyt, teip tas vištuks iš užlankos tik dribt! Kaip tik tas vištuks išpuolė, teip visi ponai rankom suplojo, ėmė juoktis, kad tarnaitė apsivogė. O tas karaliūnas atsidarė duris vieno pakajaus ir išeina pas ją apsirėdęs jau važuot an šliūbo. Anoj visa persigando: kas čia pasidarė? Sako [karaliūnas]:
– Aš tave iki šiol vis korojau, ką tu man teip nežmoniškai parašei, kada aš su tavim norėjau ženytis, o dabar jau tu mano būsi, aš tavo.
Ir tuo ją aprėdė karališkai, nuvažiavo, susivinčiavojo, sugrįžę pabaigė vestuves, ir karaliavo abudu toj karalystėj.

PATEIKĖJAS: Ona Aidukaitienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 319-323, Nr. 156
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 156
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal