Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7275&FId=10247&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, jis turėjo tris sunūs. Liepė pabalnot arklius visiem, ir joja in girią pasijodinėtie. Girioj rado šmotą žemės tuščios, neapžėlusios giria. Sako viens sūnus:
– Čia dailus plecius dėl vainos.
O kits sako:
– Kad koks dvaras turėtų šitą girią, tai turėtų medžių ir malkų.
O trečias sako:
– Ale čia teip tanku: tik vagim gyvent.
Karalius klausia:
– Ar tu norėtum būt vagim?
– Kodėl ne... Kad būt geru vagim – ir gerai.
Karalius užpyko an to sūnaus, sako:
– Dabar tu ir jok sau prie vagių mokytis vogt ir kad tu man daugiau in akis nepareitum!
Ir tuo nujo tas karaliaus sūnus tolyn in girią. Prijojo be baimės krūvą vagių ir žmogžudžių. Tie jį pagavo ir norėjo užmuštie, bet jis jiem sako:
– Kad aš ir pats pas jus atjojau ir lieku mokytis vogt.
Ir teip neilg trukus jis išmoko gerai vogt. Pametė tuos vagis girioj, pats išėjo iš girios, atėjo an vieno dvaro lauko, ten rado jodant an lauko akamoną. Sako jis tam akamonui:
– Pasakyk ponui, kad man duotų ardinariją, nes aš viską iš to dvaro pavogsu.
Sako parjojęs ponui, kad čia toks teip sakė. O tas pons sako:
– Reikėjo da jį mėgyt, ar jis gali vogt. Pasakyk tu jam, tegul jis pavagia šitą arklį, ką tu jodai.
Sako akamonas tam vagiui:
– Pavok tu šitą arklį šiąnakt, ką aš jodau.
– Gerai.
Pasirūpino jis mėsos ir arielkos bertainuką, nusipirko tokių žolių, kur nog jų tuo užmiega, in arielką tų primaišė, tą mėsą suvilgė. O tas ponas pastatė porą vyrų pas tvarto duris, o porą tvarte pastatė su kuolais sergėt.
Vakare ateina ant dvaro. Užpuolė šunes. Tiem šunim pametė tą mėsą – tie šunes, mėsą suvėdę, užmigo. Atėjo prie tvarto, sako:
– Aš ainu iš Prūsų su arielka.
– Na, tai rasi tu mum duotum biskį išgert?
– Galit gert.
Tie pajėmę tos arielkos užgėrė, sako:
– Reik duot ir aniem, kur tvarte.
Davė ir aniem, ir tie išgėrė. Sako:
– Bus drąsiau tą vagį užmušt, kaip ateis.
Kaip tik gerai užtraukė, teip ir užmigo visi. O jis tuos šunis surišo vuodegoms po du ir sukabino an gonkų, o an to arklio išjojo.
Anryt jau jis atjoja an to arklio.
– Na, – sako tas ponas, – kaip artojai ars, pavok jautį iš jungo, tai aš tau duosu tris šimtus rublių.
– Pavogsu.
Jis nusipirko no avinyko mokytą šunį, jį teip visaip aprengė, padarė iš to šuns vilką, nusivedė grabėm pas artojus ir sako tam šuniui:
– Tu dabar aik pro artojus ir bėk an girios.
Tie artojai pamatė, kad aina vilkas, o teip iš lengvo, tie žirgius in rankas – vyt tą vilką. O tas vilkas povaliai bėga, tie artojai vejasi visi in girią ir vis tą vilką ką tik nepasiekia. Kada jau jie visi nusivijo in girią, tas vagis – tuo jautį iš jungo ir nuvedė in dvarą. Dabar sako ponas:
– Pavok tu nog mano pačios no piršto žiedą ir no kūno jos marškinius, tai būsi mano žentas.
– Gerai.
Tas ponas stovi užsiprovijęs muškietą, laukia to vagies. O tas vagis pasipjovė ožiuką, prisipylė kraujų in pūslę, nuvėjo ant kapinių, iškasė ką tik pakastą kūną, pririšo jam po kaklu tą pūslę, atnešė vakare po langu ir pastatė. Tas pons žiūri, kad jau stovi po langu, – teip jis šovė in jį, o kaip pataikė in tą pūsle, tai tie kraujai net ant lango aptiško, o tas kūnas parvirto. Sako ponas:
– Tam nevidonui kaip daviau, tai net kraujai an lango aptiško! Ale čia nebus gerai: kaip sukils bernai – pamatys. Raik ait jį užkast sode.
Pajėmė spatą ir nuvė jo laidot. O po gerai valandai atėjo tas vagis pas tą ponią, sako:
– Toks sunkus, ką tik nuvilkau pakavot, teip nuilsau. – O teip šneka kaip tas ponas – sako: – Nuilsęs aisu pas tave in lovą.
O jis turėjo su savimi puskvortę mielių. Kaip tik atsigulė, ėmė ir papylė tais mieles tai poniai po subine. Sako:
– Nale kaip aš šoviau, tai tu net susigadinai iš baimės.
– Nale, rodos, ne.
– Na, tik žiūrėk, kas čia!
Toj nor pažiūrėt.
– Nale, – sako, – še žiedą, padėsu – išbjaurysi.
Toj padavė jam žiedą, apsičiupinėjo, kad jau marškiniai nečysti, – sako ponia:
– Aik in šėpą, atnešk man marškinius – persivilksu.
Tas atnešė marškinius. Ponia tuos nusivilko, apsivilko kitus, tuos jam padavė, sako:
– Išnešk laukan – čia pasidarys negers kvapas.
Tas vagis kaip išė, teip išė.
Ne po ilgam pareina ir tas ponas, sako:
– Nepratęs dirbtie, o sode šaknys – ką tik iškasiau ir pakol užkasiau, teip nuilsau!
– N’o ką tu čia pasakoji! Jau pirmai sakei apė tai.
– N’o kad aš da tik dabar parėjau.
– Tai, dabar parėjai? Na, tik ką dabar aš tau padaviau marškinius ir žiedą, o tu sakai, kad ką tik dabar da parėjai...
– Na, – sako tas ponas, – tai jau tas nevidonas buvo, o kasžin ką aš čia užkasiau...
Anryt atnešė tuos marškinius ir žiedą ir liko to pono žentu.

PATEIKĖJAS: Vladas Vaitukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 323-326, Nr. 157
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 157
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal